QUOTE(Erika Marija @ 2018 11 18, 14:10)
<p></p><blockquote class="ipsBlockquote" data-author="belulino" data-cid="72264560" data-time="1542220014"><div><p>Erika Marija, gal jūsų mamai reikėtu daugiau pavyzdžiu is išsigydžiusiu moterų. Kokio jinai amžiaus? Man asmeniškai labai suteikė viltį vienos giminaitės pavyzdys, kuri susirgo pries kokius 30 metu, turėdama 4 mažus vaikus. Ir ji iki šiol gyva. As tada buvau paauglė ir mane labai jos istorija sukrėtė. O vat pati susirgau beveik tokio pat amžiaus, gal kiek vyresne, nei buvo ji tada... Gal pažystate ką nors is giminių, kaiminių, bendradarbių? Gal but vertėtu išsiimti POLA kortelę. Gal nuvažiuoti į Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Ten galima išsinuomoti kambarius, pabūti tarp tokiu pat moterų, būna visokie užsiėmimai. Paskaitykite jų puslapyje. Su POLA kortele ten būna nuolaidu. Dar POLA dažnai siūlo nemokamu bilietų į teatrus, koncertus, pacientų ir gydytojų konferencijas. Dar siūlau jai paieškoti žinomų moterų, pasveikusių nuo vėžio istorijų. Yra tokia rusu rašytoja Darja Doncova. Ji irgi sirgo ir aprašė savo istorija knygoje "As labai noriu gyventi" ("Я очень хочу жить"). Aš skaičiau rusiškai, nežinau, ar yra lietuviškai. Bet gal jūsų mama skaito rusiškai. Knyga kupina pozityvo, labai rekomenduoju ja perskaityti.
Sėkmės jums ir jūsų mamai.</p></div></blockquote><p>Sveiki! Ačiū Jums labai už atsakymą! Kiekvienas pasidalinimas, patirtis ir patarimas man labai svarbus.. Žinokit, visi jai teikiam pavyzdžių, daug pasakoju patirčių ir iš forumų, ir kiek jai knygų nupirkusi, jai nekyla ranka skaityti.. Nors anksčiau jai skaitymas buvo neatsiejama laisvalaikio dalis.. Jai tik 46 metai, man 27 m. Visa šeima, artimieji įsitraukią į pagalbą, jos mama jai nupirko knygą Vienos krūties istorija, atsisakė skaityti ir ją.. POLA kortelę gavome prieš kelias savaites. Kas liūdniausia, ji vengia bendravimo su moterimis, kurios išgyvena tą patį. Ji paskui labai lygina savo gydymą su kitomis, ir sau taiko, kad jai niekas neveikia, nepadeda.. Po 4 raudonų navikas sumažėjo labai minimaliai.. Jau ateinantį 4dienį lašinimas, o ji ir tokiau kenčia skausmus, deginimus rankose, krūtyje, krutinės dalyje, nugaroje.. Paraižo žarnas.. Ketanovas padeda labai minimaliai, bandysime tramadolį. Nuo minčių, kad mamai taip sunku, negaliu būna dirbti, susikaupti, dažbai pratrūkstu, nors gerai žinau, kad mano ašaros nieko nekeičia. Vyras pyksta, kad pati taip save ėdu, bet kai brangiausiam žmogui taip, beprotiškai sunku. Ir kai toks negatyvas, jokio pozityvesnio požiūrio iš jos pačios, atrodo, kad rankas, kojas nukerta, visos pastangos, palaikymas neišgirstas rodos..</p><p></p><p>Gal kam po baltos chemijos buvo matomi ryškesni požymiai mažinant naviką?</p><p></p><p>Visoms gero sekmadienio! 🎈</p>
Sveiki, na, man, kai diagnozavo, buvo 47... Bet as neturiu vaiku, tai atvirkščiai, dar turėjau ramint mamą... Iš pradžių buvo visiškas neigimas. Atsimenu guliu palatoj, jau po operacijos ir galvoju: - "Cia tai joms visoms vėžys, man tai ne vėžys..."
. Kiek labiau tik vyras mate mano isterikas, bet iškentėjo... Labai nenorėjau niekam pasakot, ypač giminėms. Iš vis mamai ir broliui pasakiau jau paskutiniu momentu, beveik prieš pat operaciją, jau po visų tyrimų ir biopsijų... Kiek vėliau, matydama, kad mamai labai sunku, leidau jai papasakot jos seserims, mano tetom. Tai ir iki šiol beveik niekas nežino, tik tos dvi tetos, ir kelios pusseseres, irgi nevisos. Šiaip, sunkus tas periodas, kol susigyveni su liga...Šį forumą irgi nenorėjau skaityti, jau i gydymo pabaiga tik pradėjau. Skaičiau tik knygas šia tema... Ko gero, labiausiai palaikymo sulaukiau is bendradarbių. Pripasakojo visokiu teigiamu atveju, skambindavo dažnai, kaip tik buvo naujieji metai, tai peruką ant galvos, gražią suknelę, ir pirmyn į balių su bendradarbėm... Na, žinoma, dar priklauso, kaip jautiesi. Aš raudoną chemiją pernešiau lengviau. Balta sunkiau, bet jos metu jau kažkaip susigyvenus buvau su padėtimi. NVI, kai eini reabilitacija po operacijos, priklauso dvi psichologo konsultacijos. Nors ten ta psichologe labai jaunute, ir daug kas peikė jos konsultacijas, bet man visai padėjo. Aš labai bijojau chemijos, būtent mirti nuo chemijos. Tai kažkaip ji sugebėjo mano mąstysena pakeisti, nustojau bijoti... Žodžiu, jei jau pats nesusitvarkai, pas psichologą verta eiti. Na, prirašiau čia jau... Sėkmės jums abiem su mama.
