Kaip jus suprantu,kai nori padeti ir negali.Reikia paciam zmogui lb nusiteikti teigiamai.Negatyvios mintys lb negerai,zmogu zlugdo ir ligos atzvilgiu blogai.Nereikia savyje uzsidaryt,taip sunkiau.As kai susiduriau su sia dgn galvojau neistversiu,atrodo tik mirtis ir viskas.Pasirodo medicina tikrai lb pazengus...Jau baigiau 8kursus chemijos,o atrode amzinybe bus.
Linkiu,kad mamyte paziuretu kt akimis.Tikiu kaip jums sunku tai matyti.
Kaip jus suprantu,kai nori padeti ir negali.Reikia paciam zmogui lb nusiteikti teigiamai.Negatyvios mintys lb negerai,zmogu zlugdo ir ligos atzvilgiu blogai.Nereikia savyje uzsidaryt,taip sunkiau.As kai susiduriau su sia dgn galvojau neistversiu,atrodo tik mirtis ir viskas.Pasirodo medicina tikrai lb pazengus...Jau baigiau 8kursus chemijos,o atrode amzinybe bus.
Linkiu,kad mamyte paziuretu kt akimis.Tikiu kaip jums sunku tai matyti.
Ačiū labai! Stiprybės dar prireiks. Ji supranta, kad jos negatyvios mintys jai kenkia, bet sakė, kad negali nieko sau padaryti, sunku jas nuvyti..
<p></p><blockquote class="ipsBlockquote" data-author="pupy" data-cid="72268656" data-time="1542539883"><div><p>Kaip jus suprantu,kai nori padeti ir negali.Reikia paciam zmogui lb nusiteikti teigiamai.Negatyvios mintys lb negerai,zmogu zlugdo ir ligos atzvilgiu blogai.Nereikia savyje uzsidaryt,taip sunkiau.As kai susiduriau su sia dgn galvojau neistversiu,atrodo tik mirtis ir viskas.Pasirodo medicina tikrai lb pazengus...Jau baigiau 8kursus chemijos,o atrode amzinybe bus.</p><p>Linkiu,kad mamyte paziuretu kt akimis.Tikiu kaip jums sunku tai matyti.</p></div></blockquote><p>Ačiū labai! Stiprybės dar prireiks. Ji supranta, kad jos negatyvios mintys jai kenkia, bet sakė, kad negali nieko sau padaryti, sunku jas nuvyti..</p><p>Jums pirmiausia chemija buvo taikoma taip pat? </p>
Labai gerai suprantu, kaip sunku. Man irgi buvo 27-eri, kai mamai diagnozavo ligą. O sutikdama tą gimtadienį sakiau lucky twenty seven.... Ironiška.....
Man labai padėjo šitas forumas, daug skaičiau moterų patirčių. Daug sužinojau. Viską pasakojau mamai, drąsinau. Ji pati forumo neskaitė. Kartu važiuodavom į chemoterapijas. Dažniausiai aš, tėtis ir mama. Arba jei tėtis dirbdavo tada mano vyras mus veždavo. Kažkur perskaičiau, kad ligą galima nugalėti, kai su ja kovoja gydytojas, pacientas ir paciento artimieji. Tai susitelkėm į bendrą kova.
Meldžiausi. Vyras juokaudavo, kad tuoj praklūposiu skyles prie radiatoriaus bet man taip buvo lengviau ištverti pačiai ir maksimaliai palaikyti mamą.
Erika Marija stiprybės jums,pasirūpinkite ir savo sveikata,tos neigiamos mintys juk kenkia ir jums,gal ir jums padėtų psichologas,gal būtų lengviau.Skaitydama apie jūsų mamą,dabar prisimenu save prieš tris metus.Turbūt ir aš kėliau saviškiams problemų,vyras siūlė eit pas psichologę,tada atkirtau- jeigu tau reikia tai eik,man nereikia.Dukra irgi siūlė paskaityti forumą,gal ir šį turėjo omeny,sakė sukursiu anketą,galėsit susirašinėt,tai aš nenorėjau nieko nė girdėt.Dabar suprantu,kad visa tai buvo dėl visiško bejėgiškumo , nes kol vyko chemijos buvo labai sunku,na tiesiog vos iki toleto nueidavau,ir ten dar nugriūdavau.Jeigu reikėdavo važiuot į pasidaryt kraujo tyrimus , iki mašinos nueit buvo problema.Kai baigėsi gydymas tik tada pradėjau naudotis telefonu ir kompiuteriu.Tai gal ir mama tokia silpna,ir mintys tokios liūdnos todėl?Sėkmės ir tikėjimo!
O jūsų mama dirbanti? Kai susirgau man buvo tik 41 m. 3 stadija, G3, bet nė minutei neleidau sau galvoti, kad man blogai. Po raudonų chemijų savaitę atsigaudavau ir eidavau į darbą - galvai reikėjo veiklos. ir niekada nei tėvų, nei vaikų akivaizdoje jokių skeptiškų minčių. O jūsų mama gyvena viena? Jai kažkokios veiklos reikia, kad nebūtų laiko savęs gailėti