Na tas stiprumas ateina su laiku. Dabar pas TAve pats baisiausias etapas-nezinia. O kai jau atsiranda aiskumas apie liga, apie gydymo planus, perspektyvas ir t.t. tada atsiranda siokia tokia ramybe, nes jau ZINAI kas Tau yra.
O as dar tokia, viska laikiau savyje...net mamai nesakiau, zinojo, sesuo ir vyras. Net sunus su marcia nezinojo. BUvau tik suzinojus diagnoze ir sedejom laidotyvese (teta mire), tai as taip graudziai verkiau...visi mane, kad tetos labai gailiu...o as zliumbiau ir mintyse vis kartojau mantra, kad as kaip veidrodis, kad nuo manes atsispindi ir atsoka visos ligos ir blogis...kartojau ir ziumbiau, zliumbiau ir kartojau...
Cia jau dabar as drasiai ir atvirai kalbu su visais apie tai. Vezys ne koks sifilis, kad reiketu jo gedintis. Tai tiesiog liga, kuri gyvena mumyse. Ir mes su ja kovojam.
TAip, kad jei turi su kuo ir gali - issikalbek, zinok, palei save zinau, palengveja. Nu nori, cia issirek, issakyk, kas ant dusios. Taip, gal net lengviau, nes nematai musu, nepazysti asmeniskai. MAn tas padeda.
Paziurek filma Raudonas lupdazis, gal pas Brazil yra nuoroda. O jei nera, paieskok pati. Rusiskai vadinasi S pomadoj na gubax. Va, radau. http://www.okino.ua/...a-gubah-234094/