Depresija

Labas visoms
ypac senbuvems

Labas

Per ziopluma apejau hierarchija, neatsiklausiau. Skandalas.
Reikia priduot darba kuriuo patinnetikiu nors vadovas gerai jauciasi. As kaip naparnike jauciuosi sudinai. I musu darba yra neigimas nusiteikimas isankstinis. Zinia kad darba ,turint tema, gali parasyt visiskai skirtingais variantais. Tai be abejonkad kritikosnsulauksim mariu. Tiesiog zinau poziuri i mus ir kaip yra bendraujama. Is vienos puses jauciuosi ramiau nes esu tik vykdytoja ir kitos puses zinau kad is manes buvo tikimasi kalno nuvertimo, kam as nesutverta. Labiau linkusi nesiimti atsakomybes. Uz tai dabar ir atsiimsiu. O stresuoju nes problemai iskilus virs manes esantis zmogus tariasi ne su manim o iskart bega pas direktoriu ir skundzia... kalatojuos nuo ryto

Kalatojiesi nes susikoncentravai i sita dalyka. Man tokiose stresinese situacijose padeda klausimai "kiek man viso gyvenimo perspektyvoje tai svarbu? Ka si beda reiskia salia tu dalyku kurie man sekasi, salia zmoniu kuriuos myliu? Kaip si beda atrodys po menesio, metu, desimtmecio? Kas blogiausio gali nutikti ir kaip su tuo susitvarkyciau?
Zinoma stresas visai nedingsta bet padeda ramiau ziureti i situacija.

Beje o ar bandei su tuo zmogum kalbetis, pasakyti kad tavo klaidas pirmiausia aptartu su tavimi ir galbut iseitu viska isspresti be pasaliniu trukdymo? Kaip pats direktorius reaguoja i skundus?

Na as to oficialiai nezinau. Ji nesako kad varau pasikalbesiu. Is kitu suzinau kad buvo sake. Man po to niekas nieko nesako. Kaipndirektorius reaguoja nezinau, nes negaunu jokios reakcijos is ju tarpusavio pasnekesiu. Bet jie draugeliai. Del to ir lekia-pasitart kaip pas drauga jei eiciau neinis sio nei is to sakyt kad davai srendziames pacios tai iduociau informantus

Kaip is ko ateina info kad tu pridarei klaidu?
Na gal nebutina sakyt "kitakart sakyk man apoe klaidas" , galima pasakyti " jeigu pastebesi klaidu mano darbe ar galetum mane informuoti". Nu kazkaip taip

Realibitolige liepe galvot apie operacija
Dar sake pabandyt spinduline arba smugine terapija,prie viso koju smagumo dar ir persalau,gerkles skausmas tai baisus...

Vis tik pačiuožusi psichika normaliai. prieš išvažiuodama sugebėjau susipykti su garbaus amžiaus savo mylima babute. Jaučiau, kad nerimas prasideda, reikėjo bėgti kuo toliau, kad nepradėčiau putotis, vis nepasimokau. Šiaip į kos kalbas, kai būnu normaliios būsenos, nekreipiu dėmesio, žinau, kad jau niekad nepasikeis nei būdas, nei charakteris, nei požiūris. Paskui apsivartojau raminamų, po pusvalandžio išvažiavom, apkabinau, atsiprašiau. Drebulys ir nerimas praėjo, suveikė chemija.

Ech...

Jau pasiilgau tik išvažiavusi, nors ir po trijų dienų pradedam pavargti vieni nuo kitų, dar ataugos. Šiandien suvažinėta 500 km. Gal įtampa, mažai miego ir pan savo padarė. Nuvežem senolį į KLP ligoninę konsultacijai, tada atgal į senolių miestuką ir tada namo....

Laikas tiksi, žinau, kad vis silpnyn jie, skaudu, kad neteksiu.

Nors senolis tai nemirtinags, nors su vielomis širdyje (šuntavo ar ką ten darė), diskutavom, sakau: "Tai žinoma, kam atėjus senatvei tuo rūpintis"

O jis: " Tai kad senatvė jau baigėsi! ". Taigi kur toliau eiti, kam prasidėti, jei sanatvė baigėsi? Vaikystei, jaunystei?
Šiaip už trijų mėn jam 87. Humoro nestokojantis, su juo kur nors eiti - gyvas cirkas, pvz turgun ar į tą pačią ligoninę. Reikia pamatyt, kad suprastum. Vieni juokiasi, tiesiog susilydo, kiti supyksta, treti užmušti jį nori

Išties teko pasidarbuoti pas senolius, pradžioj bandė kilti nerimas dėl normaliems žmonėms sunkiai suprantamų dalykų, bet nejučia ir dingo, pastebėjau, kad išties posunkis, bet ne per sunkus darbas labai gerai gydo nerimą, tiesiog organizmas užimtas fiziniu darbu ir nerimui nebėra kaip kilti.

Labai džiaugiuos, kad nei aš , nei vaikai lyg nesusirgome, nes vėjas buvo stiprokas, o buvome sušilę, įkaitę nuo darbo.

Mano artimam žmogui, giminei blogai. Ta pati zaraza depresija. Pablogėjimas jai.

Sveiki.
Po ilgu dvejoniu, pliusu ir minusu deliojimo, nutariau ir as prisijungti prie jusu kompanijos.
Turiu tokios vilties, kad gal nepatrukdysiu jums labai, bei pats turesiu galimybe bent karts nuo karto padeliot viesai savo mintis bei isgyvenimus.

Mhm. Kažkas naujai prisiregino. Mane ta tema kartais kankina paranojos. Nors, atrodo, nieko nežmogiško nesu parašius.

Bučki, o tavo sutartis neterminuota? Gal kvailas klausimas, nes iš konteksto, atrodo, kad taip. Bet dirbi gi seniai ten... Gal toks laikas - gal pasimirš paskui tame darbe tos negandos. O gal čia postūmis keisti tą darbą... Žinau, kad sunku. Bet kad ir tau darbe sunku ir sunku. Kaip ir man.

Nu kas?


As tai sapnavau kosmara- kad esu nescia.