Verksne, ne rodiklis aš gedulo tema. Aš tuo klausimu nenormali. Nėra taip, kad sėdžiu ir vaitoju, kad mirė tėtis. Niekada to nebuvo. Šiuo metu toks ilgas periodas, kai labai ilgiuosi, lenda mintys, kad kaip jam TEN. Smulkiau nesipasakosiu, nes net nžn kaip perteikt rišliai savo mintyjimus, kas ten man atrodo, kad neatrodyčiau nenormali. Nes pati tokia nesijaučiu. Tik žinau, kad kitiems tai gali atrodyt negera prasme keistoka, perdėta ar pan.
Depresikams taip jau yra, kad erzina kitų linksmybės. Aš po to pykdavau ant savęs, kad ko čia aš nepatenkinta - tie besilinksminantys žmonės gi nekalti, kad man nėra taip linksma.
Vyną pirkau ne dabar lakti.
Šiaip aš mėgdavau raudoną, bet dabar tvardausi, nes labai iššaukia migreną (žinot, ta senatvė...).
Bry, jei turi galimybę privačiai, sakyčiau, kreipkis į psichoterapeutą. Jei neturi, psichologai, ar net psichoterapeutai, dirba ir poliklinikose. Pas psichiatrą, jei reik skubiau "atsikačialint", pvz., jei neišeina dirbti. Psichiatrai greit įbrunka vaistus.
Tai tiesiog kaip pati jauti, kuris variantas priimtinesnis.
Gal kitos rišliau patartų, nes mano patirtis sena ir aš nebuvau tokia protinga, pati kažkur kreiptis nesusiprotėjau, o ir paprotinta labai ilgai su ta mintim taikiaus, kad man reik tos kažkokios pagalbos.
Truputį nejaukiai jaučiuos, kad kone kas antras postas mano. Nesu aš tuose reikaluose nei protinga, nei patikima, nes tiek metų pati kenčiu nuo tų dalykų. Tiesa, dabar tikrai daug daug šviesiau akyse, nerimas ne toks aštrus ir nenuolatinis, kas kankino mane tiek laiko...
Bandau kalbint, bet nieks su manim nekalba. 
