QUOTE(bučkis @ 2019 04 15, 16:03)
Nenori likti nes taop luošinibsave morališkai, bet konkretaus plano nėr.
Man biški siaubas ima kiek iki pensijos dar daug liko
ir kaip su tokiom dvasinėm savijaitom ištempt. Bet labai nenoriubir dejuoti, skūstis. Pora įvykių stiprių per šiuos metus mano atrtimoje aplonkoje lyg ir atima teisę man skųstis, nes...nu tikrai būna or blogiau, arba kitiem dar blogiau
Na, planus
turiu bent 3, bet jie nekonkretūs. Paryškintas žodis klaidingas, nes nieko aš neturiu, bet net nžn koks tiktų. Bandau kurti planus, sakykime.
Štai grįžau nenusidirbus, bet visai be jėgų. Šaldytuvas tuščias, ėsti noriu, galiu su mašina privažiuoti prie pat parduotuvės durų, bet nebeturiu jėgų parduotuvėms, noriu miego, nors nerimauju. Rankos apstojo drebėti. Kai grįžinėjau, drebėjo nuo įtampos.
Vakar skaičiau apie mirtį. Kaip moteris kartu su jos vyru, rengės jo mirčiai. Jam buvo vėžys, žinojo, kad ilgai netemps. Jų draugai bijojo skųstis, kadangi štai, bičiulis mirties patale. Moteris rašo, kad nieko panašaus - jūsų problemos nėra mažesnės, nėra ko gėdytis. Ten buvo rašoma būtent apie darbą, kad prarasti, ar ieškotis darbo labai sunku.
Todėl mano poziciją dar labiau sustiprino, kad kiekvienam savvas vargas vargiausiais, ir skųstis galima. Tik geriau spręsti, jei įmanoma, nei skųstis.