Depresija

#2569
QUOTE(Night13 @ 2019 01 09, 12:02)
Nenoriu forume detalizuoti išvykos. Žinau, kad visos mes skirtingos, kad ir tave prablaško kelionės, ar išvykos. Man tokios stadijos geriau vengti žmonių, jau nekalbu apie vykimą kažkur.
Aš kažkaip išsibarstau, išsidalinu, nemoku paaiškint. Žodžiu, reikia tylos ir ramybės, kad pailsėčiau, o ir kitiems kad nereikėtų taikytis prie ponios.

Bestyge, ar būna, kad praeina nerimai? Kaip taip vaistai nesuvaldo. verysad.gif




Nebūna kad savaitę ramu būtų. O ypač kai namie, kai nuolatinis triukšmas, atsakomybės. . Sužiūrėt viską, tada ir galvą skauda kone kasdien ir visa ant ribos. Niekas nesuvaldo nerimo. Jei ilgai gyvenčiau ramiai be dirgilkių, gal rečiau kalatočiaus. Pavargsgu. Vakar neblogai laiikiaus. Išėjau iš baseino ir radau šeimininko praleistą skambutį. Neištesėjo žodžio. Dukra mat su draugėmis nori atvažiuot, daviau pusę sumos jam. Nė pusė laikk neatbuvau. Išgėtiau raminamą. Vyro paprotinta pasakiau, kad paliksiu tik simbolinę dalį pinigų, kad grąžintų už netesybas, tada skubiai kažko kito ieškosiu. Sutiko. Šiandien nemiegojau normaliai. Stresas, matyt, lauksiu šeimininko ir kraustysiuos. O buvo nebloga diena vakar. Kodėl man Dievas neleidžia ilgiau pasidžiaugt ramybe, nekart pastebėjau, kad atsiunčia vis situaciją, o su mano jautrumu ir nerimu sunku išlikt ramiai.
Atsakyti
#2570
QUOTE(Bestygė @ 2019 01 10, 08:44)
Nebūna kad savaitę ramu būtų. O ypač kai namie, kai nuolatinis triukšmas, atsakomybės. . Sužiūrėt viską, tada ir galvą skauda kone kasdien ir visa ant ribos. Niekas nesuvaldo nerimo. Jei ilgai gyvenčiau ramiai be dirgilkių, gal rečiau kalatočiaus. Pavargsgu. Vakar neblogai laiikiaus. Išėjau iš baseino ir radau šeimininko praleistą skambutį. Neištesėjo žodžio. Dukra mat su draugėmis nori atvažiuot, daviau pusę sumos jam. Nė pusė laikk neatbuvau. Išgėtiau raminamą. Vyro paprotinta pasakiau, kad paliksiu tik simbolinę dalį pinigų, kad grąžintų už netesybas, tada skubiai kažko kito ieškosiu. Sutiko. Šiandien nemiegojau normaliai. Stresas, matyt, lauksiu šeimininko ir kraustysiuos. O buvo nebloga diena vakar. Kodėl man Dievas neleidžia ilgiau pasidžiaugt ramybe, nekart pastebėjau, kad atsiunčia vis situaciją, o su mano jautrumu ir nerimu sunku išlikt ramiai.

Susitarimas buvo šakėmis ant vandens, šakės ant vandens ir gavosi. Man atrodytų, kad depresikui reikia vengti neužtikrintumo kaip įmanoma, tikėtinų dirgiklių, nes tas tik dar labiau išmuša iš vėžių. Bet mes gal per skirtingos, nes, va, pamenu, pernai vasarą tave ištempė pakeliauti ir atsigavai, ne tik, kad ištvėrei, grįžai su įspūdžiais.

Vis noriu paklaust, kaip tau sekasi tvarkytis su mintimis apie tėvelius. Ar gal net nereikia tvarkytis?
Nuo mano netekties (ar kaip čia pavadint? - man vis atrodo, kad neteisingas čia išsireiškimas) praėjo jau daugiau nei dešimtmetis, o, rodos, viskas kaip vakar... Ir toliau neišgyvenu su kažkokiu ten ypatingu dideliu skausmu, bet ir ramybės neturiu. O gal jam ten dar blogiau, aplanko mintys vis. Kasdieniai prisiminimų šuorai gal su ilgesiu, bet visai jie šviesūs. Iš tikro pasiilgstu. Tarytum nesitiki, kad nepasimatysim Žemėj šioj.*
*Ne Bestygei, bet jei kas skaito, žinau, kad gajus prietaras, neva, reikia "nepaleidžiu", nes "neranda ramybės", galiu pasakyti, kad norėčiau laikyt save krikščione, tikiu krikščioniškom dogmom, sinkretizmo tikėjimuose nepripažįstu, nes tai tėra patogesnis būdas, patenkinantis ego, todėl pan. prietarų irgi neimu domėn.

Vėlei pramiegojau, galima sakyti, parą. Nemiegojau jau kokias 3 val., todėl miego noriu kaip šuo. O parsinešiau darbų, nes darbe irgi apsnūdus...

Atsakyti
#2571
QUOTE(Night13 @ 2019 01 12, 20:44)
Susitarimas buvo šakėmis ant vandens, šakės ant vandens ir gavosi. Man atrodytų, kad depresikui reikia vengti neužtikrintumo kaip įmanoma, tikėtinų dirgiklių, nes tas tik dar labiau išmuša iš vėžių. Bet mes gal per skirtingos, nes, va, pamenu, pernai vasarą tave ištempė pakeliauti ir atsigavai, ne tik, kad ištvėrei, grįžai su įspūdžiais.

Vis noriu paklaust, kaip tau sekasi tvarkytis su mintimis apie tėvelius. Ar gal net nereikia tvarkytis?
Nuo mano netekties (ar kaip čia pavadint? - man vis atrodo, kad neteisingas čia išsireiškimas) praėjo jau daugiau nei dešimtmetis, o, rodos, viskas kaip vakar... Ir toliau neišgyvenu su kažkokiu ten ypatingu dideliu skausmu, bet ir ramybės neturiu. O gal jam ten dar blogiau, aplanko mintys vis. Kasdieniai prisiminimų šuorai gal su ilgesiu, bet visai jie šviesūs. Iš tikro pasiilgstu. Tarytum nesitiki, kad nepasimatysim Žemėj šioj.*
*Ne Bestygei, bet jei kas skaito, žinau, kad gajus prietaras, neva, reikia "nepaleidžiu", nes "neranda ramybės", galiu pasakyti, kad norėčiau laikyt save krikščione, tikiu krikščioniškom dogmom, sinkretizmo tikėjimuose nepripažįstu, nes tai tėra patogesnis būdas, patenkinantis ego, todėl pan. prietarų irgi neimu domėn.

Vėlei pramiegojau, galima sakyti, parą. Nemiegojau jau kokias 3 val., todėl miego noriu kaip šuo. O parsinešiau darbų, nes darbe irgi apsnūdus...



Nagi radau bookinge, atsiliepimai buvo geri, dél manęs bookinge sustabdė skelbimą, bet jau pokalbio metu pasirodė miglotai viskas. Alia maniau, Druskininkuos gi pilna tų variantų, suviliojo jis gera kaina. Nagi ir nebuvo čia tragedijos, radau tų variantų. Bėda mano sveikatoj, ligoj, reakcijose.

Dėl tévelių. Taip gražiai pasakei... Ypač, kai negériau kurį laiką AD, verkiau vis ie graudinaus dėl visko. Naktimis per sapnus verkiu, rékauju. Aš susirgau, nes užgniaužiau sunkiausiu metu jausmus, kad išlikčiau. Kai su mama viskas prasidėjo. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad viskas labai lėtai einasi suvokime apie viską. Kad visą likusį gyvenimą teks dirbt su tuo. Vidinis vaikas rauda, nes negaléjo raudot, kai turėjo, negalėjo būti vaiku, gyveno baiméj ir turėjo rūpintis tėvais, kai labiausiai reikėjo rūpesčio pačiam. Tai mano didžiausia žaizda. Mano tévai liks man gyvi amžinai. Aišku, ilgiuos... Tetuk. Ir sapnuoju juos įvairiuose situacijose. Kol menam juos, kol širdy, tol nemirs.
Papildyta:
Dabad taip raudu, kad.... Žiūriu koncertą Ukrainai palaikyt.

Ne per seniausiai, gal pries porą savaičių, pabudau nuo ašarų ir tokio sielos skausmi, kokio gyvenime nesu patyrusi, realiame. Atrodė, plyš širdia. Ir realiai ritosi ašaros. Atsimenu tik miglotai kad verkiau dėl senolio. Kažkas negerai labai buvo jam. Mano senoliai išties gyvi dar, bet jai labai silpni... Be galo juos myliu. Visi vaikystės savaitgaliai visos vasaros su jais.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Bestygė: 12 sausio 2019 - 22:22
#2572
QUOTE(Bestygė @ 2019 01 12, 22:27)
Nagi radau bookinge, atsiliepimai buvo geri, dél manęs bookinge sustabdė skelbimą, bet jau pokalbio metu pasirodė miglotai viskas. Alia maniau, Druskininkuos gi pilna tų variantų, suviliojo jis gera kaina. Nagi ir nebuvo čia tragedijos, radau tų variantų. Bėda mano sveikatoj, ligoj, reakcijose.

Dėl tévelių. Taip gražiai pasakei... Ypač, kai negériau kurį laiką AD, verkiau vis ie graudinaus dėl visko. Naktimis per sapnus verkiu, rékauju. Aš susirgau, nes užgniaužiau sunkiausiu metu jausmus, kad išlikčiau. Kai su mama viskas prasidėjo. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad viskas labai lėtai einasi suvokime apie viską. Kad visą likusį gyvenimą teks dirbt su tuo. Vidinis vaikas rauda, nes negaléjo raudot, kai turėjo, negalėjo būti vaiku, gyveno baiméj ir turėjo rūpintis tėvais, kai labiausiai reikėjo rūpesčio pačiam. Tai mano didžiausia žaizda. Mano tévai liks man gyvi amžinai. Aišku, ilgiuos... Tetuk. Ir sapnuoju juos įvairiuose situacijose. Kol menam juos, kol širdy, tol nemirs.
Papildyta:
Dabad taip raudu, kad.... Žiūriu koncertą Ukrainai palaikyt.

Ne per seniausiai, gal pries porą savaičių, pabudau nuo ašarų ir tokio sielos skausmi, kokio gyvenime nesu patyrusi, realiame. Atrodė, plyš širdia. Ir realiai ritosi ašaros. Atsimenu tik miglotai kad verkiau dėl senolio. Kažkas negerai labai buvo jam. Mano senoliai išties gyvi dar, bet jai labai silpni... Be galo juos myliu. Visi vaikystės savaitgaliai visos vasaros su jais.

Psichologė, berods, jau antra, sako man, kad taip jau yra, kad kai slopiname emocijas, išgyvename silpniau, bet ilgiau. Tiesa, matyt, bet, pvz., mano toks jau būdas. Nei noriu draskytis sunkiose situacijose, išvis man tai kvaila atrodo. Ir ad gerti ėmiau, kai jau nebepašliaužiau, po metų, ar daugiau netekties, tai čia save pateisinu, kad, jei trukdo kasdienei veiklai, aš už vaistus.
Aš tai prisiilsiu, jei pailsėt galėtum ir tu, tikiu, kad daug geriau jaustumeis. Bent nebūtų taip ūmu...
Manam darbe 1 žmogus ofise serga 4-tos stadijos vėžiu. Iš kitų šaltinių žinau, kad netiki, bet gydos jau metus. Buvo, kad išvis nepaėjo, tai namie gulėdama dirbo. Vakar užėjau atsisveikinti prieš savaitgalį, tai ji taip džiugiai visko prilinkėjo (iš natūros pozityvus ir energingas žmogus), o aš tokia prislėgta jaučiaus. Nežinia dėl ko. Nieko blogo, bet tiesiog kažkoks sunkus gyvenimas atrodė. Paskui galvoju nu blem. Aš irgi noriu, ką ji vartoja biggrin.gif Atrodo, žmogus nuoširdžiai, o aš likau apakus, tokia "kas jai" biggrin.gif.
Beje, alko vartoju tikrai retai, bet penktadienį man kaip tik įpylė PUSĘ GEROS STIKLINĖS kažkokio likerio. Ne pirmąkart pastebėjau, kad tada akys tarytum atsimerkia, prašviesėja, gyvenimas tarytum palengvėja. Netraukia, bet gerti pradėti, ar narkašintis gal...
Atsakyti
#2573
QUOTE(Night13 @ 2019 01 13, 00:09)
Psichologė, berods, jau antra, sako man, kad taip jau yra, kad kai slopiname emocijas, išgyvename silpniau, bet ilgiau. Tiesa, matyt, bet, pvz., mano toks jau būdas. Nei noriu draskytis sunkiose situacijose, išvis man tai kvaila atrodo.

Kazkada labai norejau ismokti nelaikyti savyje visokiu neigiamu, greiciau paleisti, tai ta psichologe manau teisi. Ilgai ten gromuliuodavau, laikydavau, dabar kazkaip buna uzsiauteju, kad aplinkiniams ausys prie zemes prilinksta, bet as pati viduj jauciuos, kad greit isleidziu viska ir greit man pagereja,pamirstu,buna kiti dar galvoja, o as jau ne.
Atsakyti
#2574
QUOTE(Night13 @ 2019 01 12, 23:09)
Psichologė, berods, jau antra, sako man, kad taip jau yra, kad kai slopiname emocijas, išgyvename silpniau, bet ilgiau. Tiesa, matyt, bet, pvz., mano toks jau būdas. Nei noriu draskytis sunkiose situacijose, išvis man tai kvaila atrodo. Ir ad gerti ėmiau, kai jau nebepašliaužiau, po metų, ar daugiau netekties, tai čia save pateisinu, kad, jei trukdo kasdienei veiklai, aš už vaistus.
Aš tai prisiilsiu, jei pailsėt galėtum ir tu, tikiu, kad daug geriau jaustumeis. Bent nebūtų taip ūmu...
Manam darbe 1 žmogus ofise serga 4-tos stadijos vėžiu. Iš kitų šaltinių žinau, kad netiki, bet gydos jau metus. Buvo, kad išvis nepaėjo, tai namie gulėdama dirbo. Vakar užėjau atsisveikinti prieš savaitgalį, tai ji taip džiugiai visko prilinkėjo (iš natūros pozityvus ir energingas žmogus), o aš tokia prislėgta jaučiaus. Nežinia dėl ko. Nieko blogo, bet tiesiog kažkoks sunkus gyvenimas atrodė. Paskui galvoju nu blem. Aš irgi noriu, ką ji vartoja biggrin.gif Atrodo, žmogus nuoširdžiai, o aš likau apakus, tokia "kas jai" biggrin.gif.
Beje, alko vartoju tikrai retai, bet penktadienį man kaip tik įpylė PUSĘ GEROS STIKLINĖS kažkokio likerio. Ne pirmąkart pastebėjau, kad tada akys tarytum atsimerkia, prašviesėja, gyvenimas tarytum palengvėja. Netraukia, bet gerti pradėti, ar narkašintis gal...



Man ir atrodo keista, žmonės, sergantys véžiu, viltingi, optimistiški, pilni planų ateičiai ir ryžto pasveikt. Db menininke zymi serga, facebooke drauge, pliką galvą rožine spalva nusidažius, kupina optimizmo. Kail svarbu sveika psichika.

Aš vakar prasikračiau beveik visą dieną. Dėl to, kad parašiau savo nuomonę religijos tema. Du raminamus rijuau. Liūdna, kad tokia nesveika esu, kad organizmas visad pasiruošęs puolimui. Taip nuo tada, kai susirgau. Ir durnai elgiuos, kad žinodama, kaip kankinsiuos, neišvengiu tokių dalykų ir pozicionuojuos. Vyras vis auklėja mane, o aš netausoju savęs. Vakar grįžau namo. Dingo tuštumos jausmas. Dukra garsiai kalba klykdama dažnai, sakė vyras, kad kai manęs nebuvo, rečiau taip buvo. Bet šiaip nuostabūs tie mano vaikai. Gabūs, jautrūs. Į gera tas trumpas atsiskyrimas. Daug verkiau, mąsčiau, graudinaus.

Matai, tau su alko kaip normaliems žmonėms. Jei man taip būtų, gerčiau. Tapau abstitentė kone. Nes net nuo itin mažo alko kiekio paskui blogai patampa psichiškai. O dar vakare vaistai tie. Taip norėtųsi kartais alaus su vyru. Jis kone kasdien geria. Nealkoholinis tik vienas skanus ir panašus į alų. Švyturio juodas skardinėje. Vakar vyno raudono vyras nusipirko. Paragavau. Buvai vyno negėrusi porą metų. Dėl skrandžio. Skanu buvo
tongue.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Bestygė: 15 sausio 2019 - 11:16
#2575
QUOTE(Bestygė @ 2019 01 15, 12:14)
Man ir atrodo keista, žmonės, sergantys véžiu, viltingi, optimistiški, pilni planų ateičiai ir ryžto pasveikt. Db menininke zymi serga, facebooke drauge, pliką galvą rožine spalva nusidažius, kupina optimizmo. Kail svarbu sveika psichika.

Jiems susipurto visi pagrindai is po koju, viska permasto, perkainoja. Kartais pavydziu situ dalyku, tik kad kaina labai didele. Bet matyt verta buna...
Atsakyti
#2576
QUOTE(Bestygė @ 2019 01 15, 11:14)
-Man ir atrodo keista, žmonės, sergantys véžiu, viltingi, optimistiški, pilni planų ateičiai ir ryžto pasveikt. Db menininke zymi serga, facebooke drauge, pliką galvą rožine spalva nusidažius, kupina optimizmo. Kail svarbu sveika psichika.

Aš vakar prasikračiau beveik visą dieną. Dėl to, kad parašiau savo nuomonę religijos tema. Du raminamus rijuau. Liūdna, kad tokia nesveika esu, kad organizmas visad pasiruošęs puolimui. Taip nuo tada, kai susirgau. Ir durnai elgiuos, kad žinodama, kaip kankinsiuos, neišvengiu tokių dalykų ir pozicionuojuos. Vyras vis auklėja mane, o aš netausoju savęs. Vakar grįžau namo. Dingo tuštumos jausmas. Dukra garsiai kalba klykdama dažnai, sakė vyras, kad kai manęs nebuvo, rečiau taip buvo. Bet šiaip nuostabūs tie mano vaikai. Gabūs, jautrūs. Į gera tas trumpas atsiskyrimas. Daug verkiau, mąsčiau, graudinaus.

--Matai, tau su alko kaip  normaliems žmonėms. Jei man taip būtų, gerčiau. Tapau abstitentė kone. Nes net nuo itin mažo alko kiekio paskui blogai patampa psichiškai. O dar vakare vaistai tie. Taip norėtųsi kartais alaus su vyru. Jis kone kasdien geria. Nealkoholinis tik vienas skanus ir panašus į alų. Švyturio juodas skardinėje. Vakar vyno raudono vyras nusipirko. Paragavau. Buvai vyno negėrusi porą metų. Dėl skrandžio. Skanu buvo
tongue.gif

-Menininkė, sakykim, kad smile.gif Jei taip noris. Aš taip nevadinčiau, nors taip, tam tikro talento turi, bet, pastebėjau, tame pat soc. tinkle tos moters tokio labai labai perdėto savimyliškumo. Nors taip, ji taip pat, kaip nemažai tokių žmonių, turi kažkokio vidinio pozityvo, geba nepalūžti.
Mano tėtis ir prieš pat išėjimą, kai jau puikiai tai suvokė, kad greit taip nutiks, nesigąsdino mirties. Kai dabar pagalvoju, tai buvo taip akivaizdu. Mažakalbis žmogus užsimindavo apie tai visiškai ramiai, kartais su pašmaikštavimais. Bet tame nebuvo optimizmo, kad, gyvens, ir jis nesitikėjo (galbūt ir nenorėjo?).
Nu va. vėl jį prisiminiau. Kadangi, apie pan. dalykus esu rašius, nėra per asmeniška.
Šiek šiek pačiai per sunku dabar ilgus įrašus klausytis, bet į temą: Apie viltį egzorcisto ir psichoterapeuto pokalbis
--Žinok, man taip nelabai būdavo, greičiau atvirkščiai, kaip ir tau dabar. Matyt, negali nuspėti, ką iššauks, bet per šventes irgi mane visai teigiamai veikė. Išskyrus, kad kartą, išgėrus buteliuką alaus, atpyliau atgal. Kažkiek gaila, kad man nėra alko poreikio. Nėr, kad norėčiau. Nebent, jei su kažkuo susitinku, tais retais atvejais, koks buduliškos kultūros dalykas.

Nu ir šokinėju šiandien nuo garsų blink.gif Darbe pašokau nuo tel. skambučio, visai negarsaus, trenkiau pelę į stalą, visi atsisuko tokie blink.gif blink.gif doh.gif Važiuojant namo irgi, pati įsijungiau kažkokią muziką, ir irgi, kaip šokau...
Atsakyti
#2577
Dekui uz iraso nuoroda, klausiau jau anskciau jo. Bet nebepamenu jau, ka kalbejo...

Man ir taip būna. O kai būnu emociškai pavargusi, o taip dažnai, bet koks garsas kelia nerimą stiprų, net tyliaibgrojantis radijas, įjungtas mašinos avarinis mygtuko keliamas garsas, viskas.

O kodėl tik tarkim menininkė? Man rods, tokia ir yra. Ir talentinga, ir pati kaip meno kūrinys.

Kaip tik skaitau knygoje apie meilę sau ir atjautą sau, kuri vakariečiams dažnai svetima ie painiojama su savimyliškumu, egoizmu, o tai reiskiasi oer zutbutini norą jausti pasitenkinima sau ir kitus daiktus ir zmones naudoti tam pasitenkinimui gauti, nes saves negana, bet tai kaip tkk meiles stoka sau... Is tos stokos. Nebrandus elgesys.

Kai susergi stipriai, manau, norint isgyti reikia ismokyi save priimt, isties mylet ir atjaust, kas, jei ne tu pats sacw geriausiai paguosi ir pasirupinsi savim. Gal tau tai atrodo savimyskiskumas, nes tau tai svetima? "patiko toje knygoje mintis, kad esame labai atsiaurus sau, labiausiai negailestingi, nors su kitais elgiames svelniau. Negaliu visko tiksliai perfrazuot, bet labai daug svarbiu minciu radau, vertos apmastymu.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Bestygė: 17 sausio 2019 - 11:52
#2578
QUOTE(Bestygė @ 2019 01 17, 11:51)
Dekui uz iraso nuoroda, klausiau jau anskciau jo. Bet nebepamenu jau, ka kalbejo...

Man ir taip būna. O kai būnu emociškai pavargusi, o taip dažnai, bet koks garsas kelia nerimą stiprų, net tyliaibgrojantis radijas, įjungtas  mašinos avarinis mygtuko keliamas garsas, viskas.

O kodėl tik tarkim menininkė? Man rods, tokia ir yra. Ir talentinga, ir pati kaip meno kūrinys.

Kaip tik skaitau knygoje apie meilę sau ir atjautą sau, kuri vakariečiams dažnai svetima ie painiojama su savimyliškumu, egoizmu, o tai reiskiasi oer zutbutini norą jausti pasitenkinima sau ir kitus daiktus ir zmones naudoti tam pasitenkinimui gauti, nes saves negana, bet tai kaip tkk meiles stoka sau... Is tos stokos. Nebrandus elgesys.

Kai susergi stipriai, manau, norint isgyti reikia ismokyi save priimt, isties mylet ir atjaust, kas, jei ne tu pats sacw geriausiai paguosi ir pasirupinsi savim. Gal tau tai atrodo savimyskiskumas, nes tau tai svetima? "patiko toje knygoje mintis, kad esame labai atsiaurus sau, labiausiai negailestingi, nors su kitais elgiames svelniau. Negaliu visko tiksliai perfrazuot, bet labai daug svarbiu minciu radau, vertos apmastymu.

Na tau yra iš ko pavargti, visgi vaikais reik rūpintis, dar erdvės mažai, triukšmas. Aš net nežinau... Vargina tokie dalykai, kur teoriškai atrodytų nėr ko pavargti.
Nedėstysiu argumentų pusviešiam forume apie tą moteriškę. smile.gif
Atsakyti
#2579
QUOTE(Night13 @ 2019 01 17, 12:59)
Na tau yra iš ko pavargti, visgi vaikais reik rūpintis, dar erdvės mažai, triukšmas. Aš net nežinau... Vargina tokie dalykai, kur teoriškai atrodytų nėr ko pavargti.
Nedėstysiu argumentų pusviešiam forume apie tą moteriškę. smile.gif



Juk buvau ir be vaikų. Ir db nedirbu, iki pietu vaiku nera. O as pasedejau lrie telefo valanda dar kazka padariau ir jau pervargusi galva eme skaudet. O jei dar kazkur nuvaziuoju, nes noris reikalu prisigalvot, i biblioteka skolu grazint, i parde, ir jau vos velkuos nerimas kyla. Grizom namo, tada pavyko kiek pailset ir pagerejo be raminamo. Retai taip buna dabar... Ieskau variantu psichologui. Nebegaliu kazkaip. Reikia palaikymo. Reikia zvilgsnio is salies. Plius nebezinau, kaip su tuo emocionalumu daryt, tuo uzsuktumu, kuris lb greit mane issekina iki nerimo.

Tu gal ja asmeniskai pazisti ta meninke. Siaip daug menininku linke susireiksminti, turi nemazai egoizmo ir pan. Aisku, tikrai ne visi. Nuo zmogaus asmenybes, brandos priklauso.
Atsakyti
#2580
QUOTE(Bestygė @ 2019 01 17, 14:33)
Juk buvau ir be vaikų. Ir db nedirbu, iki pietu vaiku nera. O as pasedejau lrie telefo valanda dar kazka padariau ir jau pervargusi galva eme skaudet. O jei dar kazkur nuvaziuoju, nes noris reikalu prisigalvot, i biblioteka skolu grazint, i parde, ir jau vos velkuos nerimas kyla. Grizom namo, tada pavyko kiek pailset ir pagerejo be raminamo. Retai taip buna dabar... Ieskau variantu psichologui. Nebegaliu kazkaip. Reikia palaikymo. Reikia zvilgsnio is salies. Plius nebezinau, kaip su tuo emocionalumu daryt, tuo uzsuktumu, kuris lb greit mane issekina iki nerimo.

Bet gal gerai, kad noris reikalų prisigalvot?
Būna, savaitgalį atrodo tą ir aną darysiu, o kai jis ateina, net pykina pagalvot. Tada kas nebūtina, jei jau matau, kad sunku, nesiprievartauju. Bet čia vėlgi toks prabangos dalykas. Labai noriu miego, tai ir miegu, nors ir užkniso tai. Bet viena yra katinui jo sausainių paduoti ir vandens įpilti, kita šeimai pietus gaminti.
O neišeina į polikliniką kreiptis dėl psichologo? Ir ar tavęs nenukreipia? Pati irgi nebūčiau nusikreipus, žinau, kad laimės dalykas "ant ko" pataikai, bet man visai gera jau antra psichologė kliuvo. Sunkumas tik tame, kad po darbo reikia lėkti kaip akis išdegus į kitą miesto galą (su viešuoju jei reikėtų niekaip nespėčiau) bent 2k mėn, o dar kartą/mėn pas psichiatrę, tai jaučiuos, kaip į darbą važiuočiau į tą polikliniką, ar ten bele koks ligonis mirtinas būčiau (nors ir tie, jaučiu, šitiek nesilanko poliklinikose wacko.gif. Suprantu, kad normaliam žmogui būtų normalu.
Atsakyti