Depresija

Tavo klausimai atsiremia į kitus klausimus.

Ir jie yra atsakymas, kodėl maženiuose miestuose praktiškai neliko darbo jėgos, visi emigravo. Žinoma, kad tėvai turi išlaikyti savo vaikus, bet kiekvienas mato, kaip išaugo paslaugų ir prekių kainos atsiradus eurui, o kaip procentaliai paaugo atlyginimai? Ir man visai neprimena ši situacija žmonių, kurie atėję darbintis nieko nemoka, o nori oraus atlygio, kad galėtų galą sudurti su galu. Pamenu, kai dar litai buvo ir vyras ėjo į darbo pokalbius. Tikrai ne iš neatsakingo jaunimo rato jis. Gabus, motyvuotas, su patirtimi, viskas klostydavosi pokalbio eigoje puikiai, kol ateidavo metas pakalbėti apie atlygį. I rėkai vyras pasakydavo, kad tikėtųsi vidutinio darbo užmokesčio, baigdavosi visos kalbos. Reikalavimų daug, tu paskiri visą savo laiką, žinias, o tau atsimokės grašiais. Gerai, jei gyveni vienas, neturi šeimos, vaikų. O jei turi? Mirgėte marga skaičių, kiek dabar lietuvių yra žemiau skurdo ribos. Kalbėjau šiandien su viena pažįstama. Norėjo dukrai nupirkti iš padėvėtų slidinėjimo kostiumą. Nenaują, bet kokybišką. Taip pat apie tai, kad rado neblogą striukę Huamnoje dukrai, kurios kaina 18 eur. Sako, nagi bet nenauja, pavertus litais beveik 70 litų. Sakau jai, kad nebeskaičiuotų litais, nes tai visiškai beprasmiška , o ji man atsakė, kad automatiškai skaičiuoja, nes jos atlyginimas tai pavertus eurais nepadididėjo, todėl nori nenori tenka pasiskaičiuoti biudžetą. Taip kad nemanau, kad turime jaustis skolingi valstybei už ES lėšomis remojntuojamus kelius, mediciną, kur prie specialistų tenka laukti 2 mėn. eilės, nes gydytojai masiškai emigruoja. Nesvarbu, kad vienas serga retai, kitas dažnai, mokesčiai pas mus vienodi visiems, nekaupiami gydymui kaip kitose šalyse ir čia ne mūsų problema, Didžiausia problema, manau, yra ta, kad men kenčiame ir burbame sau po nosim arba kaip šioje diskusijoje, o ne einame ir protestuojame masiškai, kaip esti kitur. Aišku, vyksta valymasis pamažu, dkorupcijos ir kt, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Papildyta:
Pagal tavo požiūrį neįgalusis turėtų nuolat jausti kaltę ir būti visiškai menkos savivertės, jei jis negali duoti valstybei tiek, kiek kiti, sveikieji.O man atrodo, kad kiekvienas turėtų duoti tiek, kiek gali būtent jis, svarbu, kad būtų sąžiningas sau ir kitiems ir tikrai neturėtų jausti jokios kaltės ir mąstyti, kad naudojasi tuo, kuo naudojasi ir ką valstybė jam suteikia, sumenkindamas savo asmenį. Tegul mūsų išrinktieji politikai parodo pavyzdį ir jaučiasi neverti mūsų, rinkėjų, tuomet toli toli keliausime ir emigrantai lietuviai gal užsimanys grįžti namo. Ir tikrai ne tik dėl pinigų, o dėl POŽIŪRIO į savo valstyvės pilietį, žmogų, kuris reikalingas ir vertinamas.

Vieniems kalta valdžia, politika, vagys, reikia streikuoti, kiti gi dirba ir užsidirba sąžiningai ir nereikia nieko kaltinti.

O tu manai, kas nora keistųsi, jei visi tik linksėtų galva ir si viskuo sutiktų? Arba mąstytų, kad sąžiningai dirbdami turi jaustis kalti, kad išnaudoja daugiau nei, atseit, sumoka mokesčių?

Keistųsi, jeigu besiskundžiantys, ne neįgalūs, darbingo amžiaus žmonės, pirmiausia prisiimtų atsakomybę už save, įsitikintų, ar tikrai tai kiti, o ne jie patys kažko nesugeba, nemoka, ar daro klaidų, paraleliai su skaičiavimu kitų klaidų, jei jau jas skaičiuoja. O jei jau tie kiti, t.y., piliečių tarnai, vadinama valdžia bloga, tai galima lįsti į tą `valdžią` ir padaryti geriau.

galima placiau, siame socialinio draudimo kontekste?

Kuo čia dėtas kažko nesugebėjimas, nemokėjimas? Apie tao visai nebuvo kalbos. Panašu, kad susikalbėt neįmanoma. Ir jei gerai tau, tai manai, kad gerai yra visiems. Matyt, dėl to žmonės ir emigruoja nenorédami skursti kaip likusios šeimos su vaikais. Vilniuj, Kaune dar dar, o kaip kituose miestuose. Panašu, kad tau situacijos analizė tolygu ieškojimui kaltų. Ir žiūri siaurąja prasme, nematydama visumos. Aš gyvenu finansiškai gana gerai, bet eau ne tik aš, yra draugai, kaimynai, visi LT piliečiai. Prikišk dar jiems, arianttiems (draugė dirbba poliklinikos registratūroj baisiu grafiku, gauna grašius), kad pamąstytų, jog naudojasi ne savo uždirbtais šaligatviais ir gatvėmis

Kokio dar ŠIO draudimo ir kas tau šiuo atveju iš jo? Ten apie tai, kad, gal čia sovietinis palikimas, kad daug žmonių nori iš kažkokios valdžios didesnių atlyginimų. Bet ar tai `valdžia` kalta (jei dirbi ne valstybiniam sektoriuj), kad jie mažai uždirba? Gal pirmiausia kurie geriau/daugiau/kokybiškiau/sunkiau dirba, geriau ir uždirba? Žinau, kad galioja neabsoliučiais atvejais, bet, pvz., IR mano darbe vyrai, dirbantys tą patį darbą, uždirba gerokai skirtingai, ir tai ir yra tie, kurie dirba sparčiau ir kokybiškiau.

tam tikros profesijos yra tiesiog maziau apmokamos, ir plesykis kad ir 25 val per para, neuzdirbsi daug. pvz kokie gaisrininkai. ar pardavejos (nesvarbu, maximoj ,kosmetikos parduotuvej ar kur). sutik, zmogus dirba, kad ir nereikia jo darbui kazkokiu ten ypatingu intelektualiniu gabumu,bet ar jis dirbdamas turetu gyventi skurde ar ties jo riba? manau turetu but kazkoks sveiko proto minimumas.

Bandau žiūrėt iš šono ir šypsaus: vyro kadais nepriėmė į darbą, nors puikus specialistas, bet nenorėjo mokėti vidutinio atlyginimo; reikia streikuoti; kiti vagia - čia aš suminėjau pirma, ar perfrazavau tave, kad NET NE TU ASMENIŠKAI, O DAUGYBĖ TOKIŲ ŽMONIŲ - tai čia aš kaltų ieškau, ar tu? Pafantazavau aš, ar tu, kad ne sau taikau, o visiems apie šaligatvius, kurie tebuvo pateikti, kaip 1 iš n galimų pvz.?
Visa tai todėl, kad, manau, kad poliklinikoj psichologo paslaugas pirmiausia reikia teikti tam, kam labiausia reikia ir aš nežinau, ar tai buvau aš, kai teikė, nes iš prigimties esu depresyvoka?

Jeigu tau tai svarbu, tai TAVO TIESA. Kurios daugumai, beje, pirmuose postuose neprieštaravau.

Atleiskit, užduosiu klausimą: kodėl nesilankot pas gerą psichoterapeutą? Netikit psichoterapija?

O ar sveiko proto minimumas nėra pagal žmones, gyvenančius toj valstybėj? Jeigu ji atgimus dar nedaug dešimtmečių, tai gal normalu, kad kol kas geriau užsidirbti sekas gabesniems, ir, dažnai, kvalifikuotesniems (nu, arba, žinoma, korumpuotesniems), o kitiems taip bus tik po kažkiek daug laiko? Ar, jei esi rūbininkas, adekvatu piktintis, kad, pvz., per brangu nusipirkti butą? Aš tai galvoju, kad normalu, net jei esi vadybininkas, nes, greičiausiai, neneši tiek pelno. Bet, jei sugebi, gali eiti, kur neštum. Jei nesugebi, o kiti, vis tik sugeba, tai problema nesugebančiame.

Nes nepaisant, kad gyvenu geriau nei skurstantieji, negaliu sau leisti gero psichoterapeuto. Bent jau kol vaikai maži.
Papildyta:



Tikriausiai ne tu viena esi depresyvi asmenybė, kuri lankosi, lankési pas psichologą. Ir kas nustatys, kam labiausiai reikia tos pagalbos? Teigei, kad daug kas mums teikiama nachaliavai, nevertinam ir t.t, o aš teigiau, kad nieko nemokamo néra ir kuo čia détas tas nevertinimas.

Baigiu šitą temą.