Bestyge, nesakau, kad tu neobjektyvi - TIKRAI ne.
Tik automatiškai kyla retoriniai klausimai, į kuriuos atsakymus kiekviena žinom savo:
-Ar ES lėšos yra mano ar tavo sumokėti mokesčiai, jei taip sąžiningai?
-Ar kažkas kitas turi maitinti ir rengti vaikus, pirkti ugdymo priemones, jei jie turi tėvus?
-Beje, ar pastebėjai pati, kad nuorodoje rašoma apie rizikas, kaip buvo/yra kontroliuojamos institucijos, bet ne faktus?
Sutikčiau, kad kažkokie, tegu ir ne tavo surinkti įrodymai, jei apie teismus, su konkrečiais vardais, bet ar kad kažkas kažką pavogė ir mes jau automatiškai galime nemąstant naudotis kitų mokamais mokesčiais?
Taip, daug kas "priklauso": atostogos ir biuleteniai, nors esame samdiniai, - mokama, net kai nedirbame. Tik labai nevertinam to kas "priklauso", pasikartosiu - čia yra pagr. mintis, iš ko diskusija išsirutuliojo.
Už tai aš visom keturiom už, kad apmokestintų vizitus pas gyd. (gal aš niekada nesirgau tiek rimtai fiziškai, kad reikėtų mokamų tyrimų, bet tikrai nėkart nemokėjau). Bet kai mamai rimtos bėdos, ir poliklinikos užkištos hipochondrikais, na sorry. Gal tikrai nors kieeek atbaidys juos be rimtos priežasties ten neiti.
Aš už tai, kad nauda, kurią gaunam, būtų ir bent kiek įmanoma reitinguojama pagal prioritetą, ar tai duos grąžą. Pvz., didelė tikimybė, kad, jei ne tu, tavo vaikai tą grąžą atiduos. Arba logiška, kad sveiko, ilgamečio bedarbo grąža abejotina.
Maniau nebesivelsiu į diskusiją, kuri mažai į temą, bet į temą tai, kad visa ta diskusija man labai primena darbovietėj dabartinėj norinčius įsidarbinti. Dauguma jų man kelia ir pyktį, ir stresą vienu metu: ateina nieko nemokėdami, negalėdami paaiškinti kokią naudą galėtų įmonei teikti, užtai žino, kiek verti atlygio - ir atlygis niekada nebūna minimalus, puikiai žino ir kitką, kas PRIKLAUSO pagal darbo kodeksą.