Kažką kažkada skaičiau, kad vaistai sustiprina alko poveikį. Pati nepatyriau ir nenorėčiau. Žudytis tokiai, kaip man, reiktų, tikriausiai, belekokių kiekių.
Galvoju, gal nebus per daug asmeniška. Kaip jums sekas, kai tenka keisti gydytoją?
Pati specialiai niekad nekaitaliojau, visos man geros. Bet va, kur lankiausi, kai nuspręsdavau lankytis, 4 paskutinius metus, išleista pensijon. Užrašė pas kitą, gan jauną merginą. Pirmas įspūdis puikus, tik užslėgė tas, kad vėlei iš naujo klausinėja, ką buvusioji žinojo mintinai, siūlė pridėti kvetiapino (ačiū, taip miegu nuolat..), po to fluanxolio (kur irgi kelis kartus bandyta, panašu, kad negaliu ilgai jo gert, nes irgi negalėdavau pabust ilgesnį laiką pavartojus, nors teoriškai lyg ir atvirkščiai turėtų būt). Nepatiko jai, kad iškart 40mg paroxetino man buvo išrašę. Na, anoji gydytoja žinojo, kad viskas čia ok. Ir išvis anas epileptikams, ar tada, jei nerimo nenumalšina "silpnesni" AD. Šitas vienintelis iš bandytų vaistas, kuris nerimą malšindavo gan akivaizdžiai ir švelniau, nei venlafaxinas. Bet pirmąkart išgirdau, neva čia paroxetinas toks jau rimtesnis ir turėtų būt vengtinas vaistas (o tai kvetiapinas ne?). Bet patikėjo ji manim ir vaistus paliko tuos pat ir pas psichologę vėlei pasiuntė. Pasiuntė tai pasiuntė. Eisiu. Bet toji irgi bus nauja, nes kur lankydavaus irgi nebėr, motinystės atostogose. Tai ir ten iš naujo.
Reikia žiauriai daug pinigų išleisti, kad surastum tinkamą. 
Aišku, iš kitos pusės, jūsų visų, t.y., mokesčių mokėtojų lėšom tuos 2m ir vaikščiojau pas psichologę. 
O kas žino. Gal kam prasmingiau būtų buvę tuos poliklinikai išleist, kas vėliau naudą visuomenei neštų. Iš esmės aš juk depresinė asmenybė, melancholikė, ir kardinaliai nebus kitaip, kol gyvensiu.
