QUOTE(PRANAITE @ 2018 08 04, 10:39)
<p>Antrą mėnesį valgau AD. Įgaunu truputų daugiau laisvės. </p><p>Manau, kad žmogus, kurio kūną ilgus metus slegia nerimas (tyčia rašau 'kūną', nes protas kaip ir supranta, kad nieko baisaus nevyksta) gali net nesuvokti savo kiauto. Taigi dėkui tiems protingiems išradusiems AD. Antrą mėnesį valgau po 10 miligramų. Norėčiau, kad užtektų tokios porcijos, bet pirštai kol kas dreba, miegasi nelabai gerai....</p><p>Aš irgi pasigendu Night. Pasirodo, kad be jos 'viešo išsistatymo', mes kitos nelabai norim rašinėtis. Ačiū Night, tu labai padėjai každada.</p><p></p><p>sėkmės atsikratant svorio, Keilada. Negi tik tokios brangios operacijos gali padėti?</p>
skrandžio apylanka 100 procentiškai nepadeda pasiekti lieknumo, ji padeda numesti didelę dalį antsvorio, ir dažniausiai svoris nebegrįžta. Pridėjus prie operacijos dar ir fizinį aktyvumą - galima pasiekti permanentinių rezultatų. Per gyvenimą lieknėjau kelis kartus, pirmą nuo 80 iki 60, antrą nuo 100 iki 70, trečią nuo 110 iki 90, dabar, kai sveriu virš 130 - tiesiog nebėra jėgų lieknėti žinant, kad viskas vėl grįš. Su tokiu svoriu net jūdėti tampa iššūkiu.
Dėl svorio turėjau bėdų nuo vaikystės, kai ėmiausi pirmojo lieknėjimo man buvo 13-14 metų, sulieknėjau, bet po to grįžtantis svoris beveik sugriovė mano gyvenimą - įsivariau sau bulimiją, vėliau ėmiau žaloti save, kelis kartus buvau prisigėrusi vaistų (nebnadžiau žudytis, tiesiog vaikiškas protelis galvojo, kad jei keliems metams pulsiu į komą - organizmas sulieknies), buvo pripažinta depresija ir teko gultis į psichiatrinę ligoninę, ten besinaudodama proga beveik 3 savaites nieko nevalgiau, buvo paskirtas priverstinis maitinimas per zondą. Išsikapanoti iš viso šito man pavyko, bet tai buvo košmaras. Ir visas tas storėjimo-lieknėjimo ciklas - išties užmuša psichologiškai.
