Depresija

Sveikinimai , Mmeja!

Vis noriu parašyti, bet nežinau, nuo ko pradėti. Norėčiau, kad atsilieptų kas nors, kas kovoja su savimi ir savo mintimis dėl tėvų padarytų skriaudų, neteisybės praeityje. Bandau stotis ant kojų, viską pamiršti, bet nesigauna, dėl to ir kyla labai daug neigiamų emocijų, kurios trugdo normaliai gyventi. Nežinau, ar suprasite mane, ką noriu pasakyti. Bandžiau ieškoti pagalbos pas profesionalus, skaičiau daug literatūros ta tema, netgi daugmaž suvokiu priežastis, bet emocijos ima viršų. Suvokiu, kad vis tiek kažkas negerai, jei iki šiol nepavyksta suvaldyti savo mintis. Rašau čia, nes galbūt yra kas galėtų patarti ar su kuo tiesiog galėčiau pasikalbėti apie tokią situaciją. Nenoriu skųstis ar verkšlenti, noriu surasti sprendimą, būdą kaip su tuo kovoti.

Ziuriu jus cia visos gerai jauciates. As tai noriu tik miegoti ir neatsikelti. Nieko nesinori.
Manau, kad cia Lietuva dar kalta su savo klimatu. Bet vasaros irgi nelaukiu. Atrodo, kad viskas aplinkui netikra. Kad gyvenimas netikras. kaip koks nuobodus kompiuterinis zaidimas, kuris zaidziamas, kad uzmusti laika, o po to gal kazkas atsitiks. O gal ne... Greiciausia ne, nes viskas kas idomiausia jau nutiko. Na beveik viskas.

Jus pasodino kur kambaryje dave kompa pazaisti ir pasake, zaisk jei idomu, po kazkiek metu numirsi vis tiek. Gali kazkur iseiti, bet ten irgi nuobodu. Taigi lauk mirties, tai visa gyvenimo prasme, na o belaukiant, kad neprailgtu, prasiblaskyk su kompu, pasiklausyk muzikos paziurek filmu isgerk pavalgyk. Bet kad viskas jau atsibodo. Vasara kur nuvaziuoji, jei i naujas vietas tai kazkaip uzsimirsta ta beprasmybe. Bet po to dar giliau...
Na mazdaug taip. Nerandu iseities. MB taip pat...

Jus tai turit kazkokiu tikslu matau...

Pas mane toks pats jausmas, begalinis nuobodulys. Nieko nedarau, niekur neinu, tik pasportuot. Iš aktyvios tapau visiška namisėda. Didziausias mano dziaugsmas miegas.

Vis noriu parašyti, bet nežinau, nuo ko pradėti. Norėčiau, kad atsilieptų kas nors, kas kovoja su savimi ir savo mintimis dėl tėvų padarytų skriaudų, neteisybės praeityje. Bandau stotis ant kojų, viską pamiršti, bet nesigauna, dėl to ir kyla labai daug neigiamų emocijų, kurios trugdo normaliai gyventi. Nežinau, ar suprasite mane, ką noriu pasakyti. Bandžiau ieškoti pagalbos pas profesionalus, skaičiau daug literatūros ta tema, netgi daugmaž suvokiu priežastis, bet emocijos ima viršų. Suvokiu, kad vis tiek kažkas negerai, jei iki šiol nepavyksta suvaldyti savo mintis. Rašau čia, nes galbūt yra kas galėtų patarti ar su kuo tiesiog galėčiau pasikalbėti apie tokią situaciją. Nenoriu skųstis ar verkšlenti, noriu surasti sprendimą, būdą kaip su tuo kovoti.

Aš labai labai ilgai pykau ant tėvų dėl vaikystės traumų, ir nebendravau, ir rėkdavau, ir staugdavau. Dabar praėjo viskas. Aš jiems irgi ne dovana, manau, verti vieni kitų esam.

m

Sveikinu, mėja, 23 tai labai daug.

mmm       mmS   m

Aš kovoju ir kovosiu turbūt visą likusį gyvenimą. Meilė tėvams (didžiulė) sumišusi su didžiulėmis nuoskaudomis, nuskriaustumu, pervažiuora psichika, mano ligos priežastimi. Pischiatrė sakė, kad man padėtų psichoterapija tris akrtus per savaitę dešimt metų. Bet pati pripažino, kad tai neįmanoma, nes kainos kosminės. O ir su mano gyvenimu, stresuotu ir aplinkybėmis, pakankamai gerai tvarkausi gerdama vaistus. Aš pati dirbu su savimi dėl tėvų, bet vis tiek viskas ambivalentiška, gyva ir neišspręsta iki galo, bet viskas eina į gerąją pusę - atleidimo ir susitaikymo link, bet iki galo to niekad nebus, per daug gilu ir svarbu.

P.S. Tėvų aš nebeturiu, šioje žemėje. Bet tai sąlygiška.

Pazistami jausmai, praėjau sita reikalą. Tuo metu,kai suvokiau, kaip tie tevai mane blogai auklėjo, ko nepadare, ka padare blogai, man buvo sokas, kiek as gi visko blogo patyriau, kaip mane traumavo, stai kodėl as dabar tokia „kitokia“, ir velnias, kaip man dabar gyventi. Atejo toks „bingo!” – tarsi atsakymas, kodėl man gyvenime kažkas nesiseka. Daug skaičiau knygų, ejau pas psichologą, lankiau grupe, kapsčiausi po tas klaidas, bet vis tiek priėjau aklaviete – kad tu klaidu niekaip neištrinsi ir nieko nesugrazinsi. Kad is mazo pikto vaiko suaugusiu brandziu žmogumi tampame tada, kai prisiimame atsakomybe uz savo gyvenimą. T.y. nustojame kažką kaltinti, kad mums nesiseka SIANDIEN, nes šiandien esame visiškai uz savo gyvenimą atsakingi patys. Kad tas amzinas kapstymasis po praeiti yra patogi priedanga negyventi šiandien. Bet turbūt iki sio suvokimo turim praeiti ir ta skausmo doze, tuos visus suvokimus, ir tada galima bus juos palikt praeityje.
Nežinau, kokio lygio tavo skausmas ir kokios praeities traumos, visu gali buti skirtingos, tik dalinuosi kas man padėjo.

Idem,

nesutikčiau su Jumis, jog esame verti tokių tėvų, kurie su mumis neteisingai elgėsi. Taip, galbūt Jus nesate 'dovana', kaip Jūs sakote, bet kodėl? Ar ne todėl, kad tiek neteisybės patyrėte iš žmonių, kurie turėjo Jumis pasirūpinti, Jus gerbti, sukurti saugią aplinką ir t.t.? Bet kuriuo atveju, džiaugiuosi bent jau dėl to, kad Jums pavyko iš to išsikapstyti.


Bestygė,

Aš vaistų dar negeriu, bet vis dažniau ateina tokios mintys, ypač viskas suintensyvėja po apsilankymo pas vieną ar kitą iš tėvų, ypač blogai yra su tėvu. Jis mane labiausiai ir kankina. Nuolat eina minčių srautas apie jį, tą kaip ir ką jis man pasakė, kaip aš jam atsakyčiau ir t.t. ir pan. Žodžiu nuolatinis savęs kankinimas. Galvoju vis kodėl taip yra. Kartais praleidžiu visą naktį nemiegodama ir taip nusikankinu, kad paskui nieko iš vis nenoriu. Galvoju, kad galbūt aš dar ir pykstu ant savęs, nes nesugebu apsiginti, kai jis mane menkina ar įžeidžia (manau, kartais net pats to nesuvokdamas). Dėl to jaučiuosi lyg spąstuose, užburtas ratas. Kartais nesugebu sustabdyti tų įkyrių minčių ir norisi isteriškai išsirėkti ir išsiverkti dėl savo nesugebėjimo valdytis. Belieka nužliumbti posmelį.

mylimuke!

Jūs teisingai sakote, kad turime prisiimti atsakomybę už save, nustoti kaltinti ir pan. Aš kaltinu savo tėvus dėl daug dalykų, jie neteisingi elgėsi, neturėjo įgūdžių, patys buvo auklėjami su tomis pačiomis klaidomis galbūt. Bandžiau apie visą šitą reikalą kalbėtis tiek su vienu, tiek su kitu iš tėvų. Mane šokiravo tai, kad jie net nepripažino to, stebėjosi, dar ir apšaukė, kad man prisisapnavo, aš viską išsigalvoju ir pan. Reikėjo laiko, kad atgaučiau jėgas, na, ir tiek to, nepripažįsta, tegul. Jų manymu, aš išvis turėjau nerūpestingą nuostabų gyvenimą, kas mažų mažiausiai juokinga.
Na, kaip man psichologė sakė, mano atvejis išvis 'vadovėlinis'. Tik pasveikti nuo to ne lengviau. Nerandu būdo, kaip nustoti ištisai kovoti mintyse su tėvu. Jis vis dar valdo mano gyvenimą ir mane tas labai vargina. Kokį kelią reikia nueiti, kad iš viso šito išsikapstyti? Kaip susivokti ir išsilaisvinti iš to?

Gal viskas atvirksciai? Kai neiseina gyventi siandien, tai ieskoma priezasciu ir sprendimu praeityje. O jei iseina - tai ir praeitis ne problema.

Gali rasti priezastis, bet sprendimai yra tik siandien ir nepriklausomai nuo to, ar rasi tu tas priezastis, problemaa vistiek turesi spresti. Cia panasu kaip poroj vienas kita kaltint, kad tas ar anas kazko nepadare, primint visas 10m senumo nuodemes. Bet gi svarbiausia yra kazka padaryti SIANDIEN , kad santykiai pageretu, nes nuo kaltu ieskojimo santykiai tik blogeja.

Viskas per daug supaprastinta. Lyg kazkas tycia kazko nedaro. Problema kad zmones NEZINO, neturi ideju. Sakysim siandien yra blogai, o ka daryti - neaisku. Galima vienas kita kaltinti, ar save kaltinti, bet nuo buku kaltinimu dar niekamm geriau nepasidare.
Tada bandoma aiskintis siandiena, o pasirodo, kad saknys veda i praeiti. Tigi nera kitos iseities, kaip grizti i praeiti.
Arba vel nieko nedaryti, nes neaisku ka, tik skustis, kad blogai siandien

prisiminiau iš mokyklos 'Pesimizmo himnus'

Alkanas nuobodis sielą apnuogino,
Amžinas nerimas širdį ištuštino -
Saulė ir dulkės išgraužė akis.
Slankioju vienišas kryžkelių aikštėse,
Brolio, ir tėvo, ir motinos vengdamas,
Savo buities apgaulingas vagis

V. Mykolaitis Putinas parašė 1925 m.

Kur  pabėgti nuo alkano nuododžio?

-Įsteigti kokią įmonę, kad maža neatrodytų.

- užsiimti labdaringa veikla. kad 'gaučiau' per galvą

- įstoti kokią profesinę mokyklą ar kolegiją mokytis ko nors egzotiško

- išvalyti namuose dulkes

ir vis tik eisiu pasitarti su gydytoja kovo viduryje, nes visus galiu apgauti linksmu būdu, bet ne save

​

 Nerandu būdo, kaip nustoti ištisai kovoti mintyse su tėvu. Jis vis dar valdo mano gyvenimą ir mane tas labai vargina. Kokį kelią reikia nueiti, kad iš viso šito išsikapstyti? Kaip susivokti ir išsilaisvinti iš to?

Pagal žinutes - esi labai jaunas žmogus. Puiku, kad suvoki, jog  švaistai gyvenimą tam ko negali pakeisti t.y. praeities ir tėvų. tikiuosi psichologai tau padės. Šiaip gal bandyk skaityti kokias knygas iš bibliotekos (rasi tinkamą iš tos daugybės). Ir  bandyk palavinti kūną - atsispaudimais ar pan. Bus bent kažkiek naudos.

Aš pati norėčiau turėti tiek dvasinių jėgų, kad susikaupčiau ilgai maldai pvz. rožiniam. Tai būtų mano Everestas.