Esu girdėjus, kad depresijos epizodas nesitęsia ilgiau pusmečio. Jei tęsiasi, bet tai nėr pripratimas, kaip Deraramos rašo, tai reiškia, kad esama rimtesnių sutrikimų, nei elementari depresija. Tai yra teorija. Aš nežinau, kiek praktiškai tai tiesa. Kai kuriuos savo gyvenimo metus praleidau su klaikia tamsa ir kone agonija dūšioj. Jei tame ir būta kažkiek įpratimo, tikrai nei sau, nei labiausiai nepatinkančiam žmogui nelinkėčiau tokio skausmo. Kai sunku net įkvėpt... Nebemaniau, kad atsigausiu. Koks dar tikėjimas pagerėjimu... Be abejo, ir tuose metuose būta ramesnių dienų. Gal ir draugų, ir kito gėrio. Bet kai reikia apsitvarkyt per ramesnę valandą ir susišukuot, nes jau žinoma, kad tai, greičiausiai, labai laikina, ar tai remisija ta valanda? Uff. Geriau netrauksiu daugiau memuarų iš sunkiausių metų. Noriu stebuklo kada nors pamiršt tą tokio skausmo jausmą. Mano mamai ir vėl nekaip sveikata. 
Pirmąkart važiavau su chrizantemom, ne tik žvakėm. Toks gražus auksinis ruduo pakeliui, patogi ir šilta kelionė, bet buvo taip liūdna... Apskritai, mano amžius tikriausia jau daros toks, kad atsiranda kapai tų, kuriuos mačiau vaikystėj ar išvis tik girdėjau apie juos. Ten jau atgula žmonės, su kuriais ir rankas spaudžiau, ir bučiavaus pasisveikinant, tų, kurie buvo pažįstami visai neblogai, iš kurių esu sulaukus šilumos. Aš galvoju, kaip mano mamai, pvz... Palaidojo tėvus, vyrą. Jau neskaitant draugų, tetų ir pan... Aš nežinau, kaip žmonės tą pakelia... Esu atsisveikinus tik su 1 labai artimu. Bet sunku vakarais suvokt, kiek išėjo šiek tiek tolimesnių. Net nežinia už kurį melstis. Toks sunkumas apima...
QUOTE(Night13 @ 2016 10 29, 23:10)
<p>Esu girdėjus, kad depresijos epizodas nesitęsia ilgiau pusmečio. Jei tęsiasi, bet tai nėr pripratimas, kaip Deraramos rašo, tai reiškia, kad esama rimtesnių sutrikimų, nei elementari depresija. Tai yra teorija. Aš nežinau, kiek praktiškai tai tiesa. Kai kuriuos savo gyvenimo metus praleidau su klaikia tamsa ir kone agonija dūšioj. Jei tame ir būta kažkiek įpratimo, tikrai nei sau, nei labiausiai nepatinkančiam žmogui nelinkėčiau tokio skausmo. Kai sunku net įkvėpt... Nebemaniau, kad atsigausiu. Koks dar tikėjimas pagerėjimu... Be abejo, ir tuose metuose būta ramesnių dienų. Gal ir draugų, ir kito gėrio. Bet kai reikia apsitvarkyt per ramesnę valandą ir susišukuot, nes jau žinoma, kad tai, greičiausiai, labai laikina, ar tai remisija ta valanda? Uff. Geriau netrauksiu daugiau memuarų iš sunkiausių metų. Noriu stebuklo kada nors pamiršt tą tokio skausmo jausmą. Mano mamai ir vėl nekaip sveikata. Pirmąkart važiavau su chrizantemom, ne tik žvakėm. Toks gražus auksinis ruduo pakeliui, patogi ir šilta kelionė, bet buvo taip liūdna... Apskritai, mano amžius tikriausia jau daros toks, kad atsiranda kapai tų, kuriuos mačiau vaikystėj ar išvis tik girdėjau apie juos. Ten jau atgula žmonės, su kuriais ir rankas spaudžiau, ir bučiavaus pasisveikinant, tų, kurie buvo pažįstami visai neblogai, iš kurių esu sulaukus šilumos. Aš galvoju, kaip mano mamai, pvz... Palaidojo tėvus, vyrą. Jau neskaitant draugų, tetų ir pan... Aš nežinau, kaip žmonės tą pakelia... Esu atsisveikinus tik su 1 labai artimu. Bet sunku vakarais suvokt, kiek išėjo šiek tiek tolimesnių. Net nežinia už kurį melstis. Toks sunkumas apima...</p>
Pirmąkart važiavau su chrizantemom, ne tik žvakėm. Toks gražus auksinis ruduo pakeliui, patogi ir šilta kelionė, bet buvo taip liūdna... Apskritai, mano amžius tikriausia jau daros toks, kad atsiranda kapai tų, kuriuos mačiau vaikystėj ar išvis tik girdėjau apie juos. Ten jau atgula žmonės, su kuriais ir rankas spaudžiau, ir bučiavaus pasisveikinant, tų, kurie buvo pažįstami visai neblogai, iš kurių esu sulaukus šilumos. Aš galvoju, kaip mano mamai, pvz... Palaidojo tėvus, vyrą. Jau neskaitant draugų, tetų ir pan... Aš nežinau, kaip žmonės tą pakelia... Esu atsisveikinus tik su 1 labai artimu. Bet sunku vakarais suvokt, kiek išėjo šiek tiek tolimesnių. Net nežinia už kurį melstis. Toks sunkumas apima...</p>Per daug galvoji!
Kaip apninka tokios mintys isijung ir paziurek komedija.Ribok save nuo bet kokiu pesimistiniu minciu.Kaip man buvo blogai net laikrasciu neskaiciau.Kad ko nors neuztikciau neigiamo.Uzsikrauk ir paziurek geriau kokia komedija.
Ponia Elija,
jūs atėjote čia prašydama patarimų savo dukrai dėl ligos, parašiau, kas man padėjo ir padeda nuo panikos atakų, neatsakėte, ar viską išbandėte iš vaistų, antidepresantų rūšių. Anot to, įsijautėte į visažinės ir teisėjos vaidmenį ir puolėte analizuoti kitų asmenybes, būdą nei pažinodma žmones, nei žinodama situaciją. Tad verčiau susitelkite į savo ir dukters gyvenimo vingius, nes nepažįstate nei mano vyro, nei žinote, kuo jis užsiima, užsiėmė prieš tai, kaio jis elgiasi su manimi, kaip mes bendraujame, sutariame, kokia jo praeitis, problemos , galbūt jis pats serga depresija, nuo paaugystės ar turi psichologinių problemų, čia ne jums žinot, bet ir nereikia, aš jūsų paratimų neprašiau.Ir, kaip dauguma jau rašeė, pinigai tikrai nėra svarbiausias rodiklis, nepaisant, kad jums jie itin svarbūs, nepaisant, kad išmainėte dukrą ir jos sveikatą į materialinę gerove, norėjau jau klausti, jei jau esate tokia greita ir drąsi sprėsti apie kitų tinkąmą ar netinkamą elgesį, koks turi būti vyras ir pan, ar esate tikra, kiek jūs vyrų turėjote, ar nebuvote išsiskyrusi? Bet jau pati atsakėte, kiek matau. Nesvarbu, kad jūs važinėjote pas dukrą karts nuo karto savaitgaliais ir , spėju, norėdama įveikti kaltės jausmą, bandėte ją "nusipirkti" pramogomis, dovanomis, visa tai niekas, nes nesupratote, kad jūsų vaikas jautėsi vienišas kaip šunytis, galbūt net užsisklendė nuo jūsų. Rašote, kad turėjote darbinės patirties su probleminiais vaikais, bet savo aike nieko nepastebėjote. Ar siūlėte dukrai važiuoti su ja užsienin? Ar apkabinote ją ilgai ilgai? Juk jai teko iškęsti ne tik bemamystę, bet ir tėvų skyrybas. Atsimenu, kai viena mano buvusi mokinė septintokė, kurios mama ją paliko ir išvažiavo dirbti į Vokietiją, išatarė man: "Aš neturiu mamos". Su tokiu skausmu. Tėvas liko Lietuvoj, gyveno pas močiutę. Ji nemokėjo jos auklėti, atstoti mamos, tėvo, vaikas paliktas sau, su savo jausmais. Ir aš jai bandžiau padėti, tai maištaujančiai paauglei, kuri labai reikalaudavo dėmesio klasėjė, siekdavo, kad ją pastėbėčiau elgdmasi keistai, trukdydama, provokuodama, bet aš į tai reagavau netradiciškai ir tai suveikė. Vėliau, kai aš norėjau tos sunkios klasės atsisakyti, jos mokiniai norėjo rinkti parašus, kad likčiau juos mokyti. Aš savo aikams nervų nesufadinsiu. Per didelį pragarą ištvėriau, per daug patyriau su savo mama. Geriau aš jau mirsiu, nei neleisiu savo vaikams būti laisviems ir laimingiems, nekartinsiu jiems gyvenimo. Už tai ir kalbu, už tai ir ieškau išeičių, kad nepadaryčiau blogiau. Ir depresyvi aš būti neturiu kada. Nepaisant silpnos fizinės ir psichinės sveikatos (ne vaikai kalti dėl mano ligos, sunkus gyvenimas tik vėliau paūmino padėtį), aš išvisų jėgų stengiuosi pagal savo jėgas kabintis, dirbti, duoti vaikams, vyrui.
jūs atėjote čia prašydama patarimų savo dukrai dėl ligos, parašiau, kas man padėjo ir padeda nuo panikos atakų, neatsakėte, ar viską išbandėte iš vaistų, antidepresantų rūšių. Anot to, įsijautėte į visažinės ir teisėjos vaidmenį ir puolėte analizuoti kitų asmenybes, būdą nei pažinodma žmones, nei žinodama situaciją. Tad verčiau susitelkite į savo ir dukters gyvenimo vingius, nes nepažįstate nei mano vyro, nei žinote, kuo jis užsiima, užsiėmė prieš tai, kaio jis elgiasi su manimi, kaip mes bendraujame, sutariame, kokia jo praeitis, problemos , galbūt jis pats serga depresija, nuo paaugystės ar turi psichologinių problemų, čia ne jums žinot, bet ir nereikia, aš jūsų paratimų neprašiau.Ir, kaip dauguma jau rašeė, pinigai tikrai nėra svarbiausias rodiklis, nepaisant, kad jums jie itin svarbūs, nepaisant, kad išmainėte dukrą ir jos sveikatą į materialinę gerove, norėjau jau klausti, jei jau esate tokia greita ir drąsi sprėsti apie kitų tinkąmą ar netinkamą elgesį, koks turi būti vyras ir pan, ar esate tikra, kiek jūs vyrų turėjote, ar nebuvote išsiskyrusi? Bet jau pati atsakėte, kiek matau. Nesvarbu, kad jūs važinėjote pas dukrą karts nuo karto savaitgaliais ir , spėju, norėdama įveikti kaltės jausmą, bandėte ją "nusipirkti" pramogomis, dovanomis, visa tai niekas, nes nesupratote, kad jūsų vaikas jautėsi vienišas kaip šunytis, galbūt net užsisklendė nuo jūsų. Rašote, kad turėjote darbinės patirties su probleminiais vaikais, bet savo aike nieko nepastebėjote. Ar siūlėte dukrai važiuoti su ja užsienin? Ar apkabinote ją ilgai ilgai? Juk jai teko iškęsti ne tik bemamystę, bet ir tėvų skyrybas. Atsimenu, kai viena mano buvusi mokinė septintokė, kurios mama ją paliko ir išvažiavo dirbti į Vokietiją, išatarė man: "Aš neturiu mamos". Su tokiu skausmu. Tėvas liko Lietuvoj, gyveno pas močiutę. Ji nemokėjo jos auklėti, atstoti mamos, tėvo, vaikas paliktas sau, su savo jausmais. Ir aš jai bandžiau padėti, tai maištaujančiai paauglei, kuri labai reikalaudavo dėmesio klasėjė, siekdavo, kad ją pastėbėčiau elgdmasi keistai, trukdydama, provokuodama, bet aš į tai reagavau netradiciškai ir tai suveikė. Vėliau, kai aš norėjau tos sunkios klasės atsisakyti, jos mokiniai norėjo rinkti parašus, kad likčiau juos mokyti. Aš savo aikams nervų nesufadinsiu. Per didelį pragarą ištvėriau, per daug patyriau su savo mama. Geriau aš jau mirsiu, nei neleisiu savo vaikams būti laisviems ir laimingiems, nekartinsiu jiems gyvenimo. Už tai ir kalbu, už tai ir ieškau išeičių, kad nepadaryčiau blogiau. Ir depresyvi aš būti neturiu kada. Nepaisant silpnos fizinės ir psichinės sveikatos (ne vaikai kalti dėl mano ligos, sunkus gyvenimas tik vėliau paūmino padėtį), aš išvisų jėgų stengiuosi pagal savo jėgas kabintis, dirbti, duoti vaikams, vyrui.
QUOTE(I.Elija @ 2016 10 28, 19:56)
As manau kad yra didelis skirtumas kada emigruoja visa seima ir kaip emigruoja vienisa motina. 
.Mano patarimas ir buvo is pradziu vienas,neuzilgo kitas su vaikais.Gink D nesakau kad tik vienam.
Bet vyras sedintis ir nieko nedarantis,kaip zmona baigia sveikata prarasti,netgi nesugebantis su vaiku pasilikti ir isleisti zmona pailseti-man vyro vardo nevertas.
Jis turetu arti dienom naktim,kad pagerinti gyvenimo salygas.Netgi nesugeba kaimyno pastatyti i vieta kuris terorizuoja jo seima.Zodziu.....
Nesakyciau jeigu matyciau kad cia pas mus nera sancu prasigyventi.Mano antro vyro dukte su busimu vyru atbaziave pas mus pries du metus jau baigia isirengti graziausia kotedza Kaune.O atvaziavo pliki kaip tilvikai abudu.
Kada mano gyvenimas pagerejo-dukra jau buvo vyresnese klasese.Ir problemos prasidejo su ja tik kaip baiginejo 12-a.Dziaugiuosi kad pasisake.Atgriebem greitai.Dabar antram kurse vel atkrito.
Kruvos vaiku skraido ir gyvena tarp dvieju saliu,bet sitokiom ligom suserga vienetai.Manoji viena tarp ju.Daug vaiku is viso augdami su abiem tevais buna vienisi,atstumti ir nesuprasti,taip kad emigracija nera didziausias baubas.
.Mano patarimas ir buvo is pradziu vienas,neuzilgo kitas su vaikais.Gink D nesakau kad tik vienam.Bet vyras sedintis ir nieko nedarantis,kaip zmona baigia sveikata prarasti,netgi nesugebantis su vaiku pasilikti ir isleisti zmona pailseti-man vyro vardo nevertas.
Jis turetu arti dienom naktim,kad pagerinti gyvenimo salygas.Netgi nesugeba kaimyno pastatyti i vieta kuris terorizuoja jo seima.Zodziu.....
Nesakyciau jeigu matyciau kad cia pas mus nera sancu prasigyventi.Mano antro vyro dukte su busimu vyru atbaziave pas mus pries du metus jau baigia isirengti graziausia kotedza Kaune.O atvaziavo pliki kaip tilvikai abudu.
Kada mano gyvenimas pagerejo-dukra jau buvo vyresnese klasese.Ir problemos prasidejo su ja tik kaip baiginejo 12-a.Dziaugiuosi kad pasisake.Atgriebem greitai.Dabar antram kurse vel atkrito.
Kruvos vaiku skraido ir gyvena tarp dvieju saliu,bet sitokiom ligom suserga vienetai.Manoji viena tarp ju.Daug vaiku is viso augdami su abiem tevais buna vienisi,atstumti ir nesuprasti,taip kad emigracija nera didziausias baubas.
Tu ju nepazisti, Bestyges ir jos vyro, tai tavo isvados yra is oro.
Na gerai kotedzas, o kas toliau? gyvens uzsienyje turedami kotedza lietuvoje? ar gyvens lietuvoje ir islaikys kotedza su lietuviskom algom budami? o prie kotedzo dar reikes ir geros masinos, ir kelioniu kasmet, o paskui ir vaikus islaikyti. retas kuris grizta ant lietuviskos algos, kai uzsieny pagyvena geriau.
Be to, ne jums, ponia Elija, spręsti, kas turi būti pirmoje vietoje krikščionio gyvenime - Dievas ar vyras.
Mano vyras yra labai jautrus ir žmogiškas, pavydėt tokio, ištikimas, niekada nepaliko ir palaikė sunkiausiose situacijose, vienas liko su 2 savaičių kūdikiu, kai mane ilgam išvežė į ligoninę, lankė, rūpinosi pirmagimiu, palaikė ir kai po antro gimdymo susirgau ir atguliau nors ir trumpam, ilgiau negalėjau sau leisti, ligoninėn. Ir šiaip, dabarf, kai vaikai paaugę, sugebu kokį vakarą ir su drauge susitikti, ir į filmą nueiti. Tik dabar dėl paaštrėjusios situacijos namuose (dukros triukšmavimo, kaimynų) jis pyksta dėl to, nes jaučia įtampą, nerimą, nebesijaučia it namie.
Nemainyčiau mūsų santykių, dvasinės bendrystės į jokius turtus, vilas. Ištvėrėme kartu viską, begalę išbandymų, atrodo, kad nugyvenome kartu 100 metų, o ne 11...
Mano vyras yra labai jautrus ir žmogiškas, pavydėt tokio, ištikimas, niekada nepaliko ir palaikė sunkiausiose situacijose, vienas liko su 2 savaičių kūdikiu, kai mane ilgam išvežė į ligoninę, lankė, rūpinosi pirmagimiu, palaikė ir kai po antro gimdymo susirgau ir atguliau nors ir trumpam, ilgiau negalėjau sau leisti, ligoninėn. Ir šiaip, dabarf, kai vaikai paaugę, sugebu kokį vakarą ir su drauge susitikti, ir į filmą nueiti. Tik dabar dėl paaštrėjusios situacijos namuose (dukros triukšmavimo, kaimynų) jis pyksta dėl to, nes jaučia įtampą, nerimą, nebesijaučia it namie.
Nemainyčiau mūsų santykių, dvasinės bendrystės į jokius turtus, vilas. Ištvėrėme kartu viską, begalę išbandymų, atrodo, kad nugyvenome kartu 100 metų, o ne 11...
QUOTE(Bestygė @ 2016 10 29, 23:43)
.... aš išvisų jėgų stengiuosi pagal savo jėgas kabintis, dirbti, duoti vaikams, vyrui.
Tikiuosi, pailsėjai. Tu labai išgražėjai (nors cia ir skundiesi blogom sveikatom), ir tavo balsas labai gražus ir malonus ausiai. 
Depresija, ponia Elija, nesusergama staiga, pati sakėte, kad dukra susirgo dar paauglystėje. Joje viskas kaupėji, kaupėsi ir sprogo. Tas sprogimas ir yra depresija. Aš pati taip susirgau, po 5 metų ištisinių baisių įvykių, susijusių su mano mama, tėvu, depresija pasireiškė stipriu nerimu, o kadangi vos apsveikus vėl teko išgyventi stiprius stresus, liga smogė po gimdymo visu smarkumu. Maniau, kad mirsiu. Tokio pragaro, pragarų (po antro gimdymo tas pats buvo) nelinkėčiau nė pačiam baisiausiam priešui, kurio neturiu.
Depresija nėra gyvenimo būdas. Jei susergama pirmą kartą, išgyti yra daug procentų. Bet jei atkrentama ir susergama antrą kartą, vėl susirgti depresiją padaugėja 50 proc. Ir taip su kiekvienu atkryčiu vis daugiau procentų, kad liga kartosis ir sveikimo periodai bus is ilgesni, vaistus reikės vis ilgiau vartoti. taip man kadais aiškino gydytoja. Ir aš įsitikinau savo patirtimi. Su kiekvienu stipriu išgyvenimu vis smarkiau liga smogia, progresuoja, saugiklių nebėra, nervų sistema ir kūnas nerimo sutrikimo , panikos atakų tampa nualintas. Gerai, jei gali gyventi ramų gyvenimą, niekuo nesirūinti, bet dažniausiai taip nėra. Ir aš pasiryžus keliauti iki galo, o kad čia savom likimo draugėm padejuoju ir pasiskundžiu, ponia Elija, ne jūsų reikalas, eikite ten, kur jūsų saviakai, su vilom, masažiukais, kvailom amerikietiskm komedijom ir etc.
Papildyta:
Tikiuosi, pailsėjai. Tu labai išgražėjai (nors cia ir skundiesi blogom sveikatom), ir tavo balsas labai gražus ir malonus ausiai.
Ačiū Išmokau antakius šešėliais pateplioti ir krempudra veidą užtušuoti 
O dėl balso - tikrai malonu man tai girdėti....
Va, ir vyras mane parai išleido ir pirmąkart be blogų emocijų, aš laiminga. Ir vaikai, sakė, neblogi buvo.
Papildyta:
Dėl pailsėjimo - daug verkiau, daug meldžiaus... bet pailsėjau nuo namų, vaikų. O tau kaip?
bet buvo gera, man ten labai jauku...ir labai patinka vienai celėj būti
Papildyta:
Beje, didelis namas, erdvė gyvenimui ne visada yra laimės rodiklis. Ir namuose, ir tyloje gyvenantys serga depresija. Ir dideliuose namuose (realus pavyzdys, nuosavas verslas, dedelis namas, vaikai iš skirtingų santuokų) - bendravimas kažkoks šaltas, jaučiasi blogi santykiai, dvelkia falšu. Nesakau, kad blogai yra namas, gamta, ramybė, tik noriu sakyt, kad tai nebūtinai yra laimės garantas.
Ir tai nereiškia, kad mes, pagal savo dabartines galimybes, nesiekiame patogesnio gyvenimo sau, vaikams, Kūryba nėra seilės. Mes užsiimame ir vadyba, ir adminstravimu, ir logistika, ir kurjeriavimu, ir kuryba - to yra per daug. Negali susitelkti tik u kuryba. Plius vaikai ir kitos atsakomybes.
Tai, kad sunus visai nenori mokytis groti pianinu, kad pamokas nuolat reikia kontroliut kad paruostu, padeti, pamyluoti ir pan, as net nekalbu, man cia mazos problemos. Svarbu nespiegtu i ausis. Ir kad butu fiziniu ir psichiniu jegu daryti pradetus darbus.
Dar o mokslus bandau sugrizti.
Depresija nėra gyvenimo būdas. Jei susergama pirmą kartą, išgyti yra daug procentų. Bet jei atkrentama ir susergama antrą kartą, vėl susirgti depresiją padaugėja 50 proc. Ir taip su kiekvienu atkryčiu vis daugiau procentų, kad liga kartosis ir sveikimo periodai bus is ilgesni, vaistus reikės vis ilgiau vartoti. taip man kadais aiškino gydytoja. Ir aš įsitikinau savo patirtimi. Su kiekvienu stipriu išgyvenimu vis smarkiau liga smogia, progresuoja, saugiklių nebėra, nervų sistema ir kūnas nerimo sutrikimo , panikos atakų tampa nualintas. Gerai, jei gali gyventi ramų gyvenimą, niekuo nesirūinti, bet dažniausiai taip nėra. Ir aš pasiryžus keliauti iki galo, o kad čia savom likimo draugėm padejuoju ir pasiskundžiu, ponia Elija, ne jūsų reikalas, eikite ten, kur jūsų saviakai, su vilom, masažiukais, kvailom amerikietiskm komedijom ir etc.
Papildyta:
QUOTE(mylimuke! @ 2016 10 29, 22:52)
Tikiuosi, pailsėjai. Tu labai išgražėjai (nors cia ir skundiesi blogom sveikatom), ir tavo balsas labai gražus ir malonus ausiai. Ačiū
Išmokau antakius šešėliais pateplioti ir krempudra veidą užtušuoti O dėl balso - tikrai malonu man tai girdėti....
Va, ir vyras mane parai išleido ir pirmąkart be blogų emocijų, aš laiminga. Ir vaikai, sakė, neblogi buvo.
Papildyta:
Dėl pailsėjimo - daug verkiau, daug meldžiaus... bet pailsėjau nuo namų, vaikų. O tau kaip?
bet buvo gera, man ten labai jauku...ir labai patinka vienai celėj būti
Papildyta:
Beje, didelis namas, erdvė gyvenimui ne visada yra laimės rodiklis. Ir namuose, ir tyloje gyvenantys serga depresija. Ir dideliuose namuose (realus pavyzdys, nuosavas verslas, dedelis namas, vaikai iš skirtingų santuokų) - bendravimas kažkoks šaltas, jaučiasi blogi santykiai, dvelkia falšu. Nesakau, kad blogai yra namas, gamta, ramybė, tik noriu sakyt, kad tai nebūtinai yra laimės garantas.
Ir tai nereiškia, kad mes, pagal savo dabartines galimybes, nesiekiame patogesnio gyvenimo sau, vaikams, Kūryba nėra seilės. Mes užsiimame ir vadyba, ir adminstravimu, ir logistika, ir kurjeriavimu, ir kuryba - to yra per daug. Negali susitelkti tik u kuryba. Plius vaikai ir kitos atsakomybes.
Tai, kad sunus visai nenori mokytis groti pianinu, kad pamokas nuolat reikia kontroliut kad paruostu, padeti, pamyluoti ir pan, as net nekalbu, man cia mazos problemos. Svarbu nespiegtu i ausis. Ir kad butu fiziniu ir psichiniu jegu daryti pradetus darbus.
Dar o mokslus bandau sugrizti.
QUOTE(Bestygė @ 2016 10 30, 00:03)
Ačiū Išmokau antakius šešėliais pateplioti ir krempudra veidą užtušuoti
O dėl balso - tikrai malonu man tai girdėti....
Va, ir vyras mane parai išleido ir pirmąkart be blogų emocijų, aš laiminga. Ir vaikai, sakė, neblogi buvo.
Papildyta:
Dėl pailsėjimo - daug verkiau, daug meldžiaus... bet pailsėjau nuo namų, vaikų. O tau kaip?
bet buvo gera, man ten labai jauku...ir labai patinka vienai celėj būti
Išmokau antakius šešėliais pateplioti ir krempudra veidą užtušuoti O dėl balso - tikrai malonu man tai girdėti....
Va, ir vyras mane parai išleido ir pirmąkart be blogų emocijų, aš laiminga. Ir vaikai, sakė, neblogi buvo.
Papildyta:
Dėl pailsėjimo - daug verkiau, daug meldžiaus... bet pailsėjau nuo namų, vaikų. O tau kaip?
bet buvo gera, man ten labai jauku...ir labai patinka vienai celėj būti
man irgi ten buvo labai jauku, celė irgi super, šviesu ir šilta, ir gerai kad jokios draugės neatvede
melstis man buvo sunku, t.y. apie tas sv rasto eilutes galvoti. bet siaip visokiu minciu buvo kile, gal labiau atitrukusiu nuo dievo, kaip sakiau, pernelyg kurybisku
. bet kaip jau minejau, pokalbis su Vidu man labiausiai istrigo. isejom kur kas toliau uz to sv rasto ribu , bandziau as ta dieva "apciuopti", i klausimus kazkokius atsakyti... mazai tas pusvalandis. bet sake, kad su manim viskas gerai yra (Night, girdejai ??!! )
Smagu girdėti. Aš irgi, žinok, visad nuklystu nuo Rašto į tai, kas man aktulau, ką rezonuoja. Ir dar maišto dažnai kyla...
O Vido taip ir neteko pamatyti man
Likau ištikima Gretai, kitu atveju buvau parašius Vidą
Einu miegoti ir pasistengsiu kurį laiką dingti iš eterio, neramybę man kelia šitos diskusijos, nenoriu su savo nerimo sutrikimais vaikščioti ašmenimis, klausysiu dvasios palydėtojos. Nors pažado sau neįvkdžiau, buvau nutarusi bent savaitę čia nosies nekišti, bet nu niekaip neatsispriau atsakyti Elijai, ką galvoju apie jos porinimus.
Tiesiog jaučiu, kad esame žmonės iš skirtingų operų, kardinaliai skiriasi požiūriai .
Labos.
O Vido taip ir neteko pamatyti man
Likau ištikima Gretai, kitu atveju buvau parašius Vidą
Einu miegoti ir pasistengsiu kurį laiką dingti iš eterio, neramybę man kelia šitos diskusijos, nenoriu su savo nerimo sutrikimais vaikščioti ašmenimis, klausysiu dvasios palydėtojos. Nors pažado sau neįvkdžiau, buvau nutarusi bent savaitę čia nosies nekišti, bet nu niekaip neatsispriau atsakyti Elijai, ką galvoju apie jos porinimus.
Tiesiog jaučiu, kad esame žmonės iš skirtingų operų, kardinaliai skiriasi požiūriai .
Labos.
Bestyge,
kieno mintis vaika mokyti groti pianinu? ar pats norejo ar cia jusu ideja?
na Vidas nustebino mane. atejo i kambari toks vyras-spinta... jaunas ir simpatiskas
kieno mintis vaika mokyti groti pianinu? ar pats norejo ar cia jusu ideja?
na Vidas nustebino mane. atejo i kambari toks vyras-spinta... jaunas ir simpatiskas
negaliu ivardinti, kokia, bet jis jau 4 metai lanko muzikos mokykla ir jam instrumentas yra provalomas dalykas. pastebejau, kad ten, kur reikia pastangu, darbo, valios, jam greitai tampa viskas neidomu, sunku ir bla bla bla. Sakiau mokytojai jo, kad pasiduodu, nebekontroliuosiu, neber jegu. Ji labai humaniska, geriete, negriezta, klasiu truksta, tik karta per savaite uzsiemimas, tas blogai, o namie jis negroja. .....N kartu turi sakyti, net is natu normaliai neskaito, ypac boso rakte....kazkaip kai as kadais lankiau, manes niekas neverte, tevai net natu nepazinojo, pati mokiausi, turejau atsakomybes, net sirgdama ir neidama i pamokas savarankiskai mokydavausi. Bet visi skirtingi. Siaip jis labai gera klausa turi, su dainavimu ner problemu, bet va su grojimu - jam sunku ir viskas.
Bestyge Bestyge... Nu nepyk gi ant tos Elijos. Juk ne blogo žmogus nori. Gerai, kad leido tau atsikvėpt. Nors ir aš Elijai noriu pareplikuot, kad nesu ir nenoriu būt toks visiškai paviršutiniškas žmogus, nemąstantis apie aprašytus daltkus. Tai net ne depresija. Apie tuos visokius vidinius dalykus turiu daug minčių ir būdama linksma. Nemanau, kad tai blogai. Ir filmų, tuolab, komedijų nežiūriu dėl tam tikrų vidinių priežasčių taip pat. Man visad nepatiko depresijos įvardinimas kaip ligos. Gal labiau tinka žodis sutrikimas.
