Depresija

Panacejos niekas ir nesiulo,bet kaip zmones proteja nuo asmenines erdves stokos tai is viso siaubas.Vaikai auga matydami uzguitus tevus.Zodziu gerai ten kur musu nera.
Ka panos darot dar nuo depreijos apart vaistu gerimo?

Emigracija turi savu minusu. Kiek seimu ji yra isskyrus. O Bestyges seima kalbant butent apie santuoka mna atrodo stpri. Ji bent niekad nera skundusis kad paliksiu vyra ir t.t. kad ir kaip jiems yra ar buvo sunku. Na cia sprendziu is to ka matau.

Normali tevu virsenybe - atemiau barbe, spiegia, atidaviau barbe. Ir cia tik smulkmena, bet iskart pasimato niuansai.

Labai patiko turbut mano zodis anonalija, gal 7 k radau pakartota

Elija, irgi per savo prizme emigracija siulai, o gal del to vaikai irgi nervus susigadintu, kaip ir tavo dukra? Ir nereikia cia tiketis patarimu, niekas ju duoti neprivalo, o komentuoti gali kaip tik nori.

Mes buvom geri vaikai, nors tevai ne patys geriausi, man net vaikui atrode 'nenormalus' kai kurie dalykai. Bet suaugus taip neatrodo. Aisku, buna tevai nori nuo vaiku pailset, buna lepteli, kad atiduot nori. Bet cia atvejis nuolatinis ir nepanasu, kad lengvejantis.

As manau kad yra didelis skirtumas kada emigruoja visa seima ir kaip emigruoja vienisa motina. .Mano patarimas ir buvo is pradziu vienas,neuzilgo kitas su vaikais.Gink D nesakau kad tik vienam.
Bet vyras sedintis ir nieko nedarantis,kaip zmona baigia sveikata prarasti,netgi nesugebantis su vaiku pasilikti ir isleisti zmona pailseti-man vyro vardo nevertas.
Jis turetu arti dienom naktim,kad pagerinti gyvenimo salygas.Netgi nesugeba kaimyno pastatyti i vieta kuris terorizuoja jo seima.Zodziu.....
Nesakyciau jeigu matyciau kad cia pas mus nera sancu prasigyventi.Mano antro vyro dukte su busimu vyru atbaziave pas mus pries du metus jau baigia isirengti graziausia kotedza Kaune.O atvaziavo pliki kaip tilvikai abudu.
Kada mano gyvenimas pagerejo-dukra jau buvo vyresnese klasese.Ir problemos prasidejo su ja tik kaip baiginejo 12-a.Dziaugiuosi kad pasisake.Atgriebem greitai.Dabar antram kurse vel atkrito.
Kruvos vaiku skraido ir gyvena tarp dvieju saliu,bet sitokiom ligom suserga vienetai.Manoji viena tarp ju.Daug vaiku is viso augdami su abiem tevais buna vienisi,atstumti ir nesuprasti,taip kad emigracija nera didziausias baubas.
Papildyta:

Manau greiciau sitoj situacijo vaikai nervus susigadins nuo depresuojancios mamos ir nieko nedarancio situo atzvilgiu tevo.Dar duok D kad ta mama is viso nepaluztu,nes jau pati sako kad pagrindine stiprybe jai yra Dievas.Nors siaip tai turetu buti-vyras.
O seip tai kiek maciau tema yra apie depresija,o ne apie sunkius vaikus.Tikrai galvojau kad jus cia dalinates patirtimi,bet ziuriu kad sitos jusu diskusijos ne man.Mes gydomes kitaip.
Laikykites merginos.Sveikit greiciau.Sekmes.

Elija, aš irgi pritariu tau viskam, išskyrus emigraciją. Esu šiek tiek patriotė ir man tai skamba kaip šiokia tokia išdavystė savo šalies su visais artimaisiais joje. Ne viskas yra pinigai. O pinigai ir yra TIK pinigai. Galop patys mes, visi, ir kuriame tą savo Lietuvą. Dužusių likimų yra tikrai daug būtent dėl emigracijos.
Mes čia kai kurios net gyvai pažįstamos, kitos šiaip seniai bendraujančios forume, todėl rašomės ir apie pilką, ir juodą, ir visokią kokią kasdienybę. Apie tokią, kokia ji būna. Tiesiog šiuo metu užėjo kalba apie vaikus (kurių čia net ne visos turim). Kitąkart užeina apie darbą, kitąkart apie kosmosą gali užeit. Depresija ir yra visas gyvenimas. Čia bendraujam tokios, kurioms tos depresijos ilgalaikės, kai kurioms metų metais. Kai kurios daug ką išbandę. Bet stebuklingo būdo nėra. Kai `stadija`paūmėja, tesinori mirti, tai apie kokį savęs traukimą kalbam... Klinikinė depresūcha iš šono aptodo paprastas reikalas - paimsi va ir ištrauksi dukrą. Gal truktelsi. Bet niekas kitas negali išlipt, išskyrus ją pačią.
O Bestygei migracija, manau, netinkamas variantas - jie su vyru nėra tokie racionalūs, konkretūs žmonės. Filologai - menininkai, tarkim. Ir taip šaunuoliai, skinas kelią, kuria savo kažką. Nors vyro nerūpestingumas, kai paskaitau, ir mane glumina... O vaiką, kenkiantį ir kitam vaikui (pamenu, koks stresas vėluoti į mokyklą, jau tada labai labai nerimaudavau), ir visą šeimą vedantį iš proto, turbūt, neištvėrus primuščiau, jei neužmuščiau. Nesiūlau taip daryt, žinoma, ir tam vaikui nelinkiu, bet tikrai klaiku skaityt apie tą tokį ribų nejautimą ir spjovimą ant šeimos narių.
Ir norėjimas palikti vasarai, kad ir seneliams - Bestygės atveju suprantamas, bet man labai gaila prisimint savo mamą. Ką ji tokio padarė, kad jai užkraudavo tuos anūkus. Savo užaugino, o čia vėėėėl atitįsia pamainą. Ir netrumpam... Nors nežinau, ar ji rodiklis, nes, panašu, nėra vaikų gerbėja ne savų, bet jos seserys tą patį mano.
Bestyge, sutarsim kada `pasitūsint`.

Bučki, tai tie bjaurūs vaikai, kuriuos čia aptarinėjam, užaugę irgi galvos, kad jie buvo geri. Todėl tėvų šeima svarbu. Nes savo patirtį nori nenori, bent kažkiek perkeli į darbartinį santykį su žmonėm - gi išsivysto visokie ten įpročiai.

Pati buvau bjaurybė, bet, kai čia kalbama, tikrai nebūčiau drįsus ir niekas nebūtų leidę taip elgtis. Mano bjaurumas labiau nepažįstamiems žmonėms pasireikšdavo, ir, dabar, kaip suprantu, per tokį kažkokį ekstrymo - adrenalino poreikį. Paauglystėj su manim išvis suaugę nesusišnekėdavo. Aš su jais net nesiteikdavau išvis šnekėt - gyvenau savo mintyse ir neatsakydavau net į paprastus klausimus. Tylėdavau pakalbinta. Ant sesių vaikų, kurie kartu gyveno, tiesiog klykdavau, nes erzindavo jų triukšmas (jie nebuvo kažkaip nenormaliai nepaklusnūs). Bet dabar žinau, kad ten jau ūmoka depresucha buvo. Ir kitiems sunku su manim, bet ką išgyvenau pati, irgi buvo košmaras, ne gyvenimas... Tiek, kad vaikiška - paaugliška depresūcha tikrai kažkokia visai kitokia.

Night,absoliuciai tau pritariu ir sutinku kad emigracija ne visiems.Tai labai sunkus procesas.Del zmoniu menininku,tai pas mano vyra firmoj dirbo Kauno muzikinio teatro vienas is solistu.Uzsidirbo zmogus pinigeliu ir isvaziavo atgal.Taip kad menininkai-menininkams nelygus.Emigracija pasiuliau kaip pirma pasitaikiusia iseiti,kad praplesti gyvenamaji plota.As pati turbut nuciuozciau jeigu man reiketu trintis keturiese vienam kambari.Turbut miegociau virtuvei.Bet dirbciau dienom ir naktim,kad kazkas pasikeistu.Is viso ka gyvenime pasiekiau tik savo nuosavom rankom.Ir savo asmenine depresija gydziau darbu.Ir papildoma veikla.Pries darba plaukdavau baseine iki negaliu,paskui dirbdavau,paskui dirbdavau kitur,paskui eidavau i karsta joga,savaitgaliais skrisdavau pas dukra.Po poros metu baisi busena pasitrauke.Dabar esu sveika,energinga ir optimistiskas.Labai daug man padejo mano antras vyras.Istisai veziodavo mano dukra per visas atostogas pas mus.Zodziu depresija patyriau savo kailiu.Zinau ka tai reiskia.Didziausias smugis buvo kaip dukra neatlaike.Gydytojai sako,kad jai uzsitesusi paauglystes depresija.Sako kad jos buna mazdaug iki 25 metu.Bet ji jau pati mato pagerejimus per 4 menesius intensyvaus darbo su terapiautas.Du menesius jai kasdiena atliekama akupunktura.Po kiekvieno seanso ji jauciasi stipresne.Tikrai tikiu kad pasveiks.Bet va tos panikos atakos ja kamuoja.Kaip parsiveziau namo,ju buvo labai daug.Po 6-8 per diena.Dabar po truputi jos mazeja ir trumpeja.
Del sitos mergaites,ji labai jautrus vaikas linkes i isterijas.Isaugs ji is viso sito.Kaip bebutu mazyte dar.Dirbau su panasaus charakterio berniuku,kuris is uzsispyrimo zviegdavo po 2-3 val ir niekas jo negaledavo uzciaupti.Tevai ji uzdarydavo kitam kambari ir jis is ten budavo isleidziamas tiktai kaip nustodavo zviegti.Jiems taip patare psichologas.Dar pas mus cia yra vadinami-isdylekiu laiptai.Ant ju yra sodinami vaikai,kurie negerai elgdavosi.Tai tam tikra vieta kur jie privalo pagalvoti apie savo elgesi ir nuo jo paleidziami tik tuo atveju,kaip ateina ir atsipraso.Tai kitokia kampo versija.Cia UK visi taip vaikus aukleja.
O cia jus visos ilgai sergate?

Nenoriu vėl raityt paklodės dabar, Elija (t.y., ilgo post`o). Bet nustebau perskaičius vieną sakinį. Prisitaikiau sau. Nežinau, kiek tai sutapimas, bet turėjau tokį didelį pergyvenimą nuo 16. Atlėgo būtent artėjant 25.
Dabar nesvarbu. Bet keista.

Oj...

Tas nerimas...atrodo is vidaus eda...

Mano dukrai labai padeda joga,nuo nerimo.Ar bandei?Ji tik atsilusi ryte is karto duoda organizmui kruvi,pakui po duso jauciasi daug geriau.

Ne visos cia serga metu metus. As apskritai netikiu ilgiau nei metus trunkancia depresija. Tai daugiau pripratimas prie busenos, vaistu, gyvenimo budo ir poziurio susiformavimas, kas turi itakos ir fizinei savijautai. Lb svarbu noreti padeti sau ir tiketi, kad pasveiksi. Beabejo, buna pablogejimu, paumejimu, atkritimu, bet ne nuolatinio sirgimo. Man siuo metu remisija, nors neseniai maniau, kad jau atkrentu, bet tai neivyko ir laikau save apsveikusia. Buna visko, bet kasdienes vaistu dozes jau praeity, stresuoju ir nuotaika svyruoja kaip bet kuriam zmogui, gal tik esu jautresne, didesneje rizikoje atkristi. Sia savaite net atsisveikinau su psichologe, pas kuria reguliariai lankiausi beveik pusantru metu. Tai tiek.

As vakar buvau Meruno koncerte. tokia atgaiva sieli, kad pirmus 3 gabalus zlimbiau. Ziauriai geras koncertas, seniai tokiam bebuvau. Net Vienos orkestras buvo prastesnis, nei Merumo koncertas. Va, pasigyriau:) Vakar as buvau laiminga.