Depresija

Del to ir neaipasakoja daug kas, nes tokia reakcija tai niekam nepadeda. Tai, kad vaikas is taves gimsta ir yra "tavo" nereiskia kad tu susitvarkysi. Vaikas ateina su savo charekteriu, atskiras zmogus. Cia labai panasu kaip sakyti kodeeeel negali sutarti su bendradarbiu, suauges gi zmogus esi. Ir del to kad retai kalbama apie vaiku auginimo sunkumus zmones su jais susidure issigasta. Nes piesiamas idealiu santykiu seimoj vaizdelis, pukuoti vaikuciai ir vanile kvepiantys namuciai. Buna visko. Ir jei kazkas apie tai nepasakoja, nereiskia kad to nejaucia.
Manau kad bestygei tiesiog susikaupe. Ir pasisake. Tikiu kad tai nera istisinis nuolatinis jausmas kad negaliu bloga ir pan. Tieksiog silpnumo akimirka pratruko ir pasidalino. Nes kartais norisi pabliaut. Pabliaunj ir vel viskas tampa daug maz pukuota ir kvepia vanile.

Ir jei sakaisi draugam, po tokiu pasamprotavimu niekada nebesakysi. Vaidinsi kad viskas gerai bet is esmes prarandi galimybe pasiguosti ir nusiraminti vien pasisakius. Visiems patogiau kai visi vaidina kad viskas gerai. Vadinasi mums is tiesu mazai rupi kaip kitas jauciasi. Nes kai suzinai imi smerkti ir piktintis kaip galima taip jaustis.

na man nelabai svarbu, ar padeda, aš galiu reaguoti ir rašyti ką tik noriu, ką galvoju ir kaip iš mano požiūrio tas atrodo. Čia forumas, kas guodžiasi, kas komentuoja, visų teisė, jaustis, piktintis, reaguoti, nereaguoti.

vaikas yra vaikas, o ne tau lygus suaugęs. Dėl to man ir keista, ir tai normalu.

niekada nieko neidealizavau, juolab santykių šeimoje. Bet tai jau yra kažkokia anomalija, mano akim žiūrint. Na, bet būna ir dar baisiau, blogiau, geriantys asocialūs tėvai, būna vaikai psichopatai, visko būna.

cia aisku jau po laiko visi komentarai, bet turbut net nepagalvojot, kokia vaikui yra trauma, kai mama ja palieka ir isskrenda kazkur gyvent? o kaltinat mociute, kuriai neigaliai palikot rupintis vaika, uzuot leidus ramiai senatveje gyventi. ji augino jusu vaika ir iki siol sulaukia priekaistu. reikejo paimt ja su savim, neturetu issilavinimo, bet bent psichiskai sveika butu.
Papildyta:

mazai seimu matete is vidaus, taip arti. tokiu anomaliju ne tiek ir mazai. buckis jau parase kodel.
stebekites, cia atvira vieta visiem -kam skustis, kam stebetis, kam patarimus dalinti.
as geriau jau ir nerasysiu, kaip man norisi atiduot dukra kam nors auginti, kai jau visai neistveriu. taip ir pasakau, kad eitu ir susirastu geresne mama

Bučki, bet ar tikrai jausmą kažkas smerkia?
Ne jausmą juk turbūt.
Ar aš labai naivi manydama, kad dauguma žmonių, turinčių vaikų, juos dievina ir tikrai nenori atsikratyt, kad ir dienai, o to vengia, nes labai ilgisi, prisirišę, myli besąlygiškai? Suprantu, kad priklauso ir nuo vaiko, kaip asmenybės. Matau pvz. savo dukterėčios - ji turi dvejų metų dukrą, pati mokosi dar ir nėra laiminga, kai vaiką reikia palikt seneliams (kurie, beje, taip pat anūkę labai myli). Pamenu, ir mano mama tokia buvo. Negalėjo suprasti, kaip jos dukros palieka vaikus jai - bet ten jau priekaištas būdavo, sakydavo: aš niekur nelaksčiau ir su jumis sėdėjau. O sesės tikrai piktnaudžiavo mamai savo vaikus užkraudamos... Manoji tokia, kad pati tikrai nebūtų prašiusis pabūti su anūku.
Bet čia ne į temą. T.y., į temą tik tiek, kad gal nebūtinai apie tai nekalbama, o tai nėra taip jau masiška.
Gal klystu, bet man atrodo, kad Bestygė ramybės neturi nuolat. Nors žinau, kad nuovargis nuo triukšmo ir vaikų tik viena priežasčių tos neramybės.

Bučki, kaip tau darbe dabar? Kaip atmosfera? Kaip pati jauties po to ano incidento, ar kaip tą pavadint?

Aš tai dar neatsiėmiau. Bet jau matau, kad ir vėl tęsis / spręsis tos darbinės bėdos ilgai. Direktorius neturėjo visą sav. laiko aiškintis, net ir nesimatėm. Ačiūdie. Ryt matysimės... Svarbiausia, lyg ir nėra požymių, kad norėtų išmest. Gal per gerai apie save galvoju, bet to nesitikiu. Šian bendravimas su direktoriaus žmona mane gerokai nuramino. Jos žodis ten beveik nieko nereiškia, bet ji ten tikras gėris... Be jos aš ir tesvajoju kiekvieną laisvą sekundę, kaip iš ten dingt ir ką darytkądarytkądaryt.

Nu ka vadovas liepe nepanikuot ir nekelt jokiu stresu nei jam nei sau pries savaitgali.niekas niekas nieko neatleis.😊
Papildyta:
Nu bet nesakykit,buna tikrai bjauriu vaiku(Bestyge,tikrai netaikau tau) nuo kuriu noris begt ir rekt laukais.mano seses toks,verkdavo nuo jo net.o kiek as pati esu verkus...
Ir tikrai nesistebiu,kaf nori pailset nuo dukros.suprantu.bet gaila,negaliu niekuo padet...

Labai daznai auklejant vaikus duodamas pvz kad va bendradarbiu tai nemusat, ant ju nerekiat-tai vaikas prilyginamas suaugusiam. Vaikas nelygu suaugusiam bet dabar daug tevu pakliuve i aklaviete su nauju poziuriu i vaikus pagal kuriuos tu turi elgtis daugeliu poziuriu kaip sau lygiu suaugusiu na kol vaiku neturejau as irgi daug kuo baisedavausi ir sakydavau kad man taip nebus siaubas kaip taip galima. Aisku galeciau vaidinti ir meluoti kad man taip nebuuuuvo. Tai sveikam zmogui sergantis depresija yra anomaliju anomalija. Nes nesugeba suprasti ir priimti kad buna visaip. O reikia ne baisetis o priimti-taip buna. Ir cia visai ne anomalija, o gyvenimo ivairove. Ir dar karta pasikartosiu-apie tai nesnekama. O jei nesnekama tai atrodo kad to ir nera. Kad jau mano aplinkoj tai niekas. Jei daugiau zmoniu papasakotu kaip jauciasi-anomalija neatrodytu.

Jeigu man reiketu tokio pobudzio komentaru tai kreipciausi i vaiku teises.Klausimas buvo kaip moterys vaduojates is panikos ataku,bet neprasiau aptarineti mano gyvenimo peripetiju.As per daug gerai zinau savo klaidas ir sitoj sriti savo tokiais postais man nieko nepadesit.Taip kad as visais del nieko pries jus teisintis neprivalau.

Mylimuke, tavo dukra tikrai valdoma ir normali. Ir tu normali močia, nors ir sakai, kad nori atiduot.
O dėl Elijos gal nebūtina kišt trigrašio, bet pritariu Mylimukei. Gal ir neideali močiutė buvo, gal ir ką negerai darė, bet ar Jūs, kaip mama, turit teisę ją kaltint (neįgalų žmogų, kuris globojo Jūsų vaiką...), kad negerai augino? Juk vaikas tai Jūsų, tai kas turėjo auginti?
Bet čia tarp kitko. Man kilo mintis, kad, jei tai merginai 21m., ar jūs tikrai žino, dėl ko jai taip negera gyvent? Juk galit net nenutuokt priežasčių (gi žmonės linkę pasilikt šį tą sau, tuolab, jei žmogum nepasitiki), ar Jūs tikra, kad žinot? Jei ne, tai kasdienybėj tik ir galit padėt, ne ilgalaikėj perspektyvoj.
Kaip kapstytis iš pan. negandų, vargiai ar ką naujo patarsim. Svarbiausia šalint stresorius, jei tokie yra. Jei turėtume blic patarimą, pačios pasinaudotume.
Papildyta:
O. Pavėlavau su ats. Elija, tai neviešinkit tokių detalių, kurių negalima aptarinėt. Nes čia forumas. O tos paviešintos per aštrios, kad pro akis praslystų.
Niekas Jūsų nesiekia užsipulti ir pasmerkti. Tik pravartu suprasti, kad po tokio posto galima visokių pastebėjimų susilaukt. Iš to, ką parašėt, tik ir noris sakyt, kad taisykit savo praeities klaidas, kad dukrai padėtumėt. Gal netaktiškai skamba. Bet čia ne specai ir sėdi.

Jeigu as tau sakysiu kad vaika myliu besalygiskai ir dievinu ar tau bent kilti mintis kad noreciau dienos laisvos?
Be abejo kad tai nera masiskai. Nes net nezinai kaip tao yra. Nes zmones atvirai nekalba. Galu gale dar ir zodzio stiprumas ka reiskia-vienas sako pavargau kitas sako paimkit mano vaika. Noras tas pat-pailseti, o zodziai skamba skirtingai.
Formuoji savo nuomone pagal tai ka girdi is zmogaus. Kiel buna tokiu kurie nielada taip nepasakytu garsiai bet matai is bendravimo kad ne visai ten tas vaikas dievinamas.
Bestyge yra drasi tai ivardindama. Ir tai tik zodziai. Jei ateitu kas ir sakytu ok atiduokit, paimsim. Ji to nepadarytu. Bet pervargus kyla visokios mintys. Kai susipykstam kad ir su vyru-visko prisnekam slykstaus bet tai nereiskia absoliucios tiesos kad taip ir yra. Tai reiskia kad ta akimirka labai sudinai jautiesi ir nori ar tai pailset, ar tai pagalbos ar dar ko.

Del tu palikimu. Tai irgi daug vidiniu dalyku. Gal nepalieka nes pati geriau jauciasi su vaiku ir buna istisai kazkam reikalinga, gal neiprasta palikinet, ga prieraisumas iprotis prie vaiko didelis, gal nenori kitu uzkrauti, skolingi jaistis, pasirodyti prastais tevas-maza kas. Nesakau jokiais budais kad visi butinai nori vaikus palikti senialiam. Bet nesakau kad jei nenori palikti kad tai butinai reiskia besalygine meile

Cia kaip zurnalus paskaicius-atrodo kad visos zvaigzdes gyvena nuostabioje pilnatveje, dziugesy ir palaimoj. Nes ne viename straipsnyje nepasakojama kaip susipyko su vyru ir jis nesnekejo, kaip kkeno vyras geria, emkciskai nestabilus. Arba dar tokiu kasdieniu nesamoniu. Viskas tik fainai. Tai kokia knfo gauni is aplinkos toki ir vaizdini susikuri.tikrai tarp tu pasakojimu viduj pasiknisus anomaliju pilna.

Darbe as levituoju. Finalas dar bus. Kol kas atsikvepuoju atsigaunu. Tu incidentu mazesniu didesniu nemaloniu pasitaiko.

Meja. Dziugu del taves ir tavo ramybes del darbo ;) liux
Papildyta:

As su panikos atakom nesusidurua. Negaleciau nieko pasakyt.

Bučki, labai jau panašu, kad ir tu labai tik per savo prizmę ir patirtį vertini santykį su vaikais. Nu, bet jūs geriau žinot, kaip ten yra. Aš jų neturiu ir neturėsiu. Bent 1 problema šitame visame sunkiame gyvenime mažiau.
Nors pati esu kilus iš šeimos (neatrodo, ane? ).
Jei sulauksim blogo finalo abi, vertėtų "atšvęst". Jei norės uždaryt, aš spardysiuos. Nepasiduosiu.
Man iki šiol akyse stovi, kai lankiaus Vasaros g. ir mačiau, kaip atvežė su greitąja pacientę su policijos palyda (taip būna, kai buvo bandyta žudytis). Buvo sniego. Ją vedė snieguotais laiptais basą, susivėlusią, išsidraikiusią, su kažkokiais naktiniais... Man tada pačiai buvo ne taip toli tokios stadijos... Labai daug visokio negero jausmo tas matytas vaizdinys kelia...

Aišku kad taip. Nes nieko kito, kaip tik savo patirti-meturiu. Butu sunkoka vertinti tarkim, per tavo patieti, ar bet ko kito

Ir siaip esu bjauri. Ir man rodos su metais tik bjaureju. Ir yta kelios temos kur uzsikabinu. Nereiketu.bet neiseina

Svesim viska. Darbus, vaikus, vaiku neturejima, katinu turejima.

Ai as labai tikiu kad daug yra vaikus dievinanciu, be ju negalinciu ir tokiu, kuriems mintys jokios "anomaliskos" nekyla niekad niekados. Ir tokiu seimu maciau matau.

As kazkaip.maniau kad Bestyge is kitur. Bet dabar galai susivede. Maniau kad ji nuo pajurio. Nezinau kodel.

Bučki, turi savo tėvų šeimos patirtį, o ir šiaip artimesnių dvikojų. Švęsim gyvenimo pabaigą. Viso kito neapsimoka. Žinokit, dažnai pagalvoju, kad per ilgai jau gyvenu. O gyventi labai sunku. Tik pagalvoju. Pačiai keista, kad dar neišėjau. Matyt, beribė egoistiška mano meilė sau.