QUOTE(IDOMUCIA @ 2021 10 18, 18:12)
Taip. Nenorekim sulaukti dar blogesniu laiku. Tada manau jau negalesim ir bendrauti.
Rusu posakis. Niekada nebuna taip blogai, kad negaletu buti dar blogiau...
Nemanau, kad tai kas vyskta dabar galima susieti su anais, visom prasmem baisiais laikais.
Todel, esu visiskai rami.
Papildyta:
QUOTE(lutuke123 @ 2021 10 18, 19:31)
tai, kad ne tu nori priversti kitus skiepytis, kisiesi i kitu zmoniu kuna, sveikata, ir kaip jiem gyventi net....ana zinute tavo buvo teisingesne, tave auklejo paminti svao poreikius visuomenes labui, kaip tikros pionieres, tuo gristas socializmas, zmones kaip skrusdes ar bites turi dirbti visuomenes labui, kad ir savo gyvybes kaina.
O dabar ka rasai jau vsiai kita filosofija, tai, kad zmogus nelieciamas, nei jo isitikinimai, nei jo kunas, kad jis laisvas su juo daryti ka nori...Kol as tau tiesiogiai nekenkiu tu neturi teises kistis i mano gyvenima, juo labiau mano kuna.
man taip gaila tu tukstanmeciu, kai zmones ejo kure zmogaus teises, laisves ir dabar per metus viskas norima sugriauti ir ivaryti visus i konslagerio, tik skaitmeninio narvus...
Papildyta:
tu nesi patyrusi, ka cia nusisneki, nebent tau 80 m, apsispres visgi, koks tavo amzius, o tai blaskaisi.
Taip, ziauriai as priverciau, itariu su pistoletu prie smilkinio, galva kaimynams lingavau, kurie nenorejo skiepytis
***********
TAi zinoma, kad as neva nieko nesu blogo patyrusi. Jau tamsta ir burbanti ta tema pasisakei pakankamai. Visiskai nenusisnekejot.
*************
O dabar prirasysiu netekties tema.
Kvailiams ir empatijos neturintiems kirvapentems to nesuprasti. Net nevarkite gilintis, praleiskite.
Cia uarda pastoviai psichologe vaidina. Tai sia proga pakalbejau su realia, tikra psichologe.
Kaip netektis veikia vaikus. Neatpasakosiu musu pokalbio, neamtau prasmes. Reziume.
Visa tai, ka siuo metu sukuriau, vyro padedama, yra itakota sios netekties. Pasamoneje suveike, kaip kompensacinis mechanizmas. Tai ko neturejau vaikysteje, seneliu, dedziu, tetu, pusbroliu, puseseriu ir t.t. dideles, mylincios, draugiskos seimos. Masisko giminiu pasisedejimo, sventimo, vestuviu, krykstynu, net tu paciu laidotuviu... Visa tai turiu dabar, sodyba yra mazas mini kaimas, kur gyvena diduma man artimu zmoniu. Dabar, as turiu tai ko neturejau, o kai mirsiu, viska paliksiu savo vaikam, o jie supranta, kad didziausias turtas yra musu santikiai, kuriuos reikia puoseleti ir branginti, nes tik tai yra vertybe.