As su vaikais pastaruoju metu kalbu apie zmogaus gyvenima ir jo pabaiga. Kad is esmes juk viskas naturalu. Kaip rytas, diena, vakaras, naktis...
Mano giliu isitikinimu, kad vaikus nereikia dirbtinai izuoliuoti nuo juos supancio gyvenimo...
AS nesupantu, kam reikalingas tas dirbtinis sterilumas? Kaip ir tai, kad mane glumina, baime traumuotis.
Visada vaikus mokiau nebijoti gyventi, daryti klaidas, traumuotis, nes tai skatina keisti gyvenima, pries tai traumos deka igytos patirties, ji perziurejus. Reikia vaikus mokinti ne traumos bijoti, cia panasiai kaip ir klaidu bijoti, o moketi suvladyti jas, neleisti joms tapti fobijomis.
Jokiu budu, as nesakau, kad vaika reikia murgdyti i gyvenimo srutas, as kalbu apie elementaru veiksma gimima, gyvenima, mirti. Ne mirtis gi yra baisi, o kaip ji pateikiama...