PIrma karta apie mirti susimasciau, kai dar nebuvo seseriu. Galimai kiti vaikai, turedami didesnes seimas, senelius, tetas, jau iki to amziaus spedavo sudalyvauti laidotuvese, ir tai priimdavo kaip duotybe. Man gi tai buvo keista ir daug pasakanti patirtis.
Mire musu kaimynas. Geras senukas, as daznai pas juos sveciuodavausi, puikiai pamenu jo zmonos kauletas, plona oda aptrauktas rankeles, is po kurios pupsojo kraujagysliu virvutes... Sededama jai ant keliu ciauskedavau ir pirstukais glosciau tas jos rankeles, manydama, kad jos yra skaudzios, oredama ja pagydyti...
Tevai padejo su laidotuvem. Anais laikais mirusiuosius sarvojo butuose. Pamenu ismetytas eglutes sakeles, kurios nurode kelia, kur pasarvotasis guli.
Pamenu, kai kiti kaimynai ejo isreiksti pagarba ir atsisveikinti su senuku. Mano tevai nesivede mane i laidotuves, man to ir nereikejo... Pakako tos atmosferos, kuri anuomet aplinkui tvyrojo.
Po laidotuviu praejus svaitei, as savo vaikika dusele suvokiau kad visi kas gyva yra mirtinga, tame tarpe ir as. Ir tuomet, nubegusi i miegamaji, klupodama ant zemes isiremiau kakta i lovos krasta pravirkau... Ir taip man pasidare gaila save, brangute...
Neuzilgo atejo mama, mane beiskodama, radusia beverkaincia atsisedo ant grindu, aslimais manes, apkabino, isklausinejus pradejo mane raminti... Mes abi planavome mano ateiti, svajojome apie mokslus, vestuves, vaikus... Kad man pries akis dar daug metu...
**********************
Dar nejau i mokykla, kaip dabar pamenu, ta vasaros vakara, kai as virtuveje sukiojausi kartu su mama, as visada buvau mamos uodegyte. Man patikdavo stebeti kaip ji dirba, ruosia maista. Mama nusplove darzoves, palikusi jas kiaurasamtyje... Stebejau, kaip nuo ju odeles riedejo vandens laseliai. Zvilgsni nukreipiau, i ciaupa, kuris buvo blogai uzsukta, is jo letai "sirpo" vandens lasas, o prisirpes garsiai nukrisdavo baksteledamas i skardine kriaukle... Susidomejusi stebejau i visa si procesa, suvokiau, kad va taip eina laikas, kuri as nieksda nebesugrazinsiu, kaip niekada negrazinsiu nubegusi vandens laseli...
**********************
Mano tevas susidure su mirtimi akis i aki per holodomora.
Tai tik filmuose galima zaisti konslageryje. Realija siek tiek kitokia. Nekartosiu ka jau esu pasakojusi. Esme yra tame, kad mano tetis paslapcia nunese savo putra draugui, jis su juo, nezinant mamai, dalindavosi maistu, bet nuejes jau nerado savo draugo gyvo, va taip, be paruosimo, be zaidimo, be jokiu ten... Va taip, zemiskai, be pompastikos eme ir mire, o vaikui buvo 11, teciui 12 metu...
grazios istorijos...tikriausiai mirties neina suvokti, kol tai nepaliecia labai artimu zmoniu, as jos nelabai suvokiau iki kol tetis nenumire, nors ne kartu esu dalyvavusi laidotuvese ir zinoma masciusi apie mirti, bet viskas taip buvo pavirsutiniska, neisjausta...
Pastinike sake, kad zino realiu tokiu pavzydziu is tremciu, kaip aname kine...tik kine nebuvo zaidziama konslageryje, o tetis vaikui ta baisia realybe perteike kaip zaidima. Beja, kinas paremtas tikrais faktais.
