Pasimeciau gyvenime...

Tu nesupranti? Nenoriu parašyti grubiai, tai pajuokauju. Paskaityk ką rašai. Tavo pažįstami vyrai ,,apkalba pastoviai'' negražias moteris. Tai čia sakai vyrai? Tai jei jie tokie, tau nekilo mintis, kad ir tave apkalba už akių. Nėra baisiau kaip pletkininkas vyras. Žmogus ne robotas, būna visokių laikotarpių, tik pamanykit, kažkokie tik dailias į drauges priima, kažin kaip atrodo jie patys, gal išvaizda ir nieko, bet protas ,,nedailus''.

Žinai kur tavo bėda? Tu įsikandi vieną žodį iš konteksto ir jį tampai per visą temą. Ir dar po to kitose temose dar atsimeni ir prikaišai, kad kažkur ten kažkada taip ar taip parašiau.
Aš nežinau kaip čia yra, tau gal trūksa nuovokumo? Tu gal nesugebi perskaityti visos situacijos bendrai ir tiesiog primesti tos situacijos? Tu knibinėji po kiekvieną žodelį atskirai, matuodama kiekvieno žodžio svorį, nesusimąstydama, kad kitas žmogus priėjo, greitai greitai parašė (gal ką ir ne visai tiksliai tiksliai) ir nuėjo sau laimingas. O tu, nelaimėle, sėdi ir kabiniesi už pasirinkto žodelio, tau tada iškyla neadekvati, hiperbolizuota situacija, kurios tu nebesupranti ir tu už jos bandai kabintis. Tada rašai pasipiktinusį, įžeisti bandantį postą ir jautiesi teisi bei galvoji, kad pričiupai kitą žmogų parašiusį neva nesąmonę arba apkaltini, kad ten jau buvo kažkokie ne tokie žmonės ar pan.
Gal kas nors pasakytų, kad gaila tokių žmonių kaip tu (nes tokių aišku mažuma, bet yra, nesi vienintelė), bet meluočiau, negaila man. Nori ir būk tokia neadekvati, man tai kas nuo to? Nieko.

Kaip tu rašai, taip aš komentuoju. Ne ne, manęs negailėk.

Baigiam, tema ne mūsų.

Oj, kiek teko tokiu matyti. Sedi pilva isverte ir komentuoja, kad anos kojos trumpos, kitos papai per mazi.
Papildyta:

Jus su vienu nebaigete skirtis (kartu gyvenate), o is karto jau kabinates uz kito vyro. Dabar momentas surasti save ir ismokti buti vienai. Tada atsiras jusu vertas vyras. Gal pradeti studijas, gal susirasti nauja darba, skaityti knygas, rupintis savimi, sokti, piesti ir t.t.

As irgi manau, kad geriausia ideja yra uzsiimti kokia nors idomia veikla, atrasti nauju hobi, sutikti nauju zmoniu. Nors ir is pradziu gali buti sunku ta daryti prisiversti. Ir nereikia skubeti kurti nauju santykiu, tik issiskyrus labai lengva blaiviai neziureti ir demesio ir meiles istroskus nuo vilko ant meskos uzsokti. Jei galimybes leidzia, isigyciau suniuka, praskaidrintu gyvenima, butu ka myleti ir kuo rupintis. Aisku, apgalvotai, nes cia atsakomybe daugeliui metu.

Skyrybos turi keleta etapu. Tai isgyventi, reiskia reikia isgedeti. Priimti visus jausmus ir ju nevengti. Isliudeti, issiverkti, butinai israsyti. Ir save lepinti, bukit sau tarsi rupestinga mama, globokit ir rupinkites savim kaip maza mergaite. Galit lankyt psichologa, issikalbet su artimu zmogum. Jusu puseje yra laikas ir tai svarbiausia. Siuo metu jus nepaguodziama, nes viskas sviezia ir jautru. Laikykites!

Merginos, seniai aš komentavau, bet dabar nesusilaikiau: kur jūs tokius vyrus pleperzas randat, kurie moteris apkalbinėja? Ir koks jūsų statusas vyrų kompanijoj, kad šie atvirautų apie savas drauges, jas į šuns dienas išdėdami?
Lyg ir metų nemažai nugyvenau, dirbau ir vyriškam kolektyve, baliavodavom, kiek šiaip vyrų kaip šeimos draugų turiu-nu NĖ VIENAS, net didžiausias buožgalvis, nėra apkalbėjęs savų žmonų/draugių/sugyventinių išvaizdą. Taip, pasiguosdavo, kad žmona ragana na bet kad ten ramiu veidu dėstytų apie savos moters mažą krūtinę ar per dideles šlaunis-neteko girdėti. Jei jie kalba, tai kalba tarpusavy, vyriškoj kompanijoj, bet tada man natūraliai kyla klausimas-o kas, moteris, į tą šventą vyrišką kompaniją priima? Kokiu ten statusu būnat?

Visumoj manau, tai tebuvo feikas, norint temos autorei įkvėpti pasiryžimo susiimti ir neištežti, su tuo labai sutinku, nes nevertas nė vienas vyras, kad dėl jo moteris susirgtų depresija


Labai pritariu šiam postui Reikia natūraliai ir emociškai pradžioj išgedėti pirmų santykių, nesvarbu, kad jie buvo apgailėtini, kad džiaugtis dėl jų baigties reikia, bet gedėjimas-tai dvasios apsivalymas nuo šiukšlių, nuo jausmo, kad kažkas prikakojo į širdį. Ir tik pragedėjus ir atsigavus emociškai reikia pradėti naujus santykius. Ir nebūtinai santykiai turi būti su tuo draugu. Dar daugiau pasakysiu autorei: bendrų išgyvenimų susieti žmonės tegali būti TIK geri draugai, TIK nuodėmklausiai, bet ne lytiniai partneriai. Lytinei partnerystei turi skrajoti drugeliai pilve, turi norėtis pamačius atsiduoti bet kur ir bet kada, neturi asocijuotis su nosinaite ašarom nusišluostyti. Gali būti, kad tas draugas, taip gerai jus pažįstantis, bet matantis, kad imat jausti jam kitus jausmus, didina distanciją, nes jam drugeliai pilve neskraido, o atstumti ir įskaudinti jis negali.

As tokius maciau LT pradedant nuo mokyklos, tesiant universitet ir baigiant visom kitom vietom. Kaip dabar pamenu kai grupiokas univere stovejo rankas i sonus iremes, susikuprines ir sake "pas mus grupeje nera graziu merginu". As irgi vyriskam kolektyve dirbu - uzsienyje tokiu chamu nesutikau, Lietuvoje - nors vezimu vezk.

Ne savas ir apkalba, svetimas, gal ne taip jūs supratote

Jei jauciate nerima,nesaugumo jausma,priezastys slypi kur kas giliau.issiskyrimas su vaikinu tik isprovokavo kazka kas slepiasi greiciausiai jusu vaikysteje.galimos traumos,artimu zmoniu netektis ir pan. parasykite man i pm,pasikalbesime. Papasakosiu.

Autore, pagal jos aprasyma, jau yra sdepresijoje. kapstykis, tik nrsedek vietoje.

Stengiuosi..Prisiverciau sprtuot, jau kelios dienos normaliai valgau..bet man tokiom bangom uzeina..viskas gerai gerai lyg ir tik bum! ir viskas tamsu