tai aš taip ir mąstau
Nes ilgas ir nuobodus variantas tai gali būti tada, kai tu restauruoji 19 amžiaus ąžuolinę indaują. O kai Ikėją, ir dar 6 metus drožtą ikėją, tai arba staigiai, pigiai ir tipo mIAnas, arba padegt ją načiort per Užgavėnes.
Klausytis savo diedo burbėjimo dėl visokių mano jam primestų darbų visai nenoriu, jis žemaitis ir dėl to vis burba dėl visokių priežasčių. Tai nafiga į jo burbėjimo sąrašą įtraukt dar kelis punktus (viena spinta tikrai nebus vienas bumbėjimo punktas)
Taigi dažysiu, ir basta, o jei išeis gūvnas, tai išmesiu ir vaizduosiu, kad toks ir buvo planas
(pasakiau savo planus vaikui, kurio bus kambarys. Jis pasakė, kad aplamai jis jau turi dėžes (ir turi, nuo aliejaus ar ten nuo snickers, kurias naudojom kraustymuisi). Aš pasakiau, kad tegul nenervuoja motinos, nes čia ne dėžės, o šūds, ir dar bus kilimas. Jis paklausė, kam. Aš atsakiau - kad nesimatytų to plastmasinio siaubo, kuris braižo grindis, nes dabar jis matosi! Jis pasakė, kad kilimas irgi matysis
Tada aš pasakiau, kad jis šiknius ir kambarys bus bent minimalaus padorumo. Jis pasakė - mama, taigi vis tiek darysi, kaip norėsi
Aš pasakiau, kad visai ne, aš kaip tik didžiai atsižvelgčiau, jeigu tik kas nors man pasakytų, kaip jis nori, bet tik ne tada, kai tam, kurio kambarys, yra pofig! Jis patvirtino, kad jam pofig.
Idealus užsakovas