Pagundos *64

kokia zema saviverte turi buti tu meiluziu, kurios pasitenkina va tokia situacija, aplamai lysti i seima, miegoti su svetimu vyru, isivaizduoti, kad esi kazkuom geresne, kad va nuo kazko nuviliojai vyra.... bet tai ir gauna tie zmones, ko nusiplene.... kazkakp abejoju, kad vyras, kuris susiranda meiluze ir vel jos nesusiras ir sugebes istikimas buti visa likusi gyvenima, nu gal vienetai...

Na, jeigu jau bus pakankamai senas ir atsilakstes, tai gal ir bus istikimas Kazkuriai atitenka garbe buti paskutine

zinau viena kuri tapima vedusio vyro meiluze laike pergale - tipo, va kokia ji visokia vaaaauuu, kad bet kuri gali suvedzioti. trofejus rinko. O va ant vieno uzsoko, kur pati iklimpo... jau link desimtmecio eina, kiek jie laiko situs reikalus suka, ji jau kruvinomis asaromis verkia, o jis zmonos taip ir nepaliko ir panasu, kad nesiruosia.
Tai jos vieninteliai ilgalaikiai santykiai. Jokiu svenciu ar atostogu kartu, jokiu supazindinimu su tevais ar draugais, jokiu bendru planu, jokios seimos ir vaiku. Ar verta savo jaunyste atiduoti tokiems dalykams?

nu jo kai jau is vis moteru nebereikia
Papildyta:

nu vargse ,ka daugiau gali bepirdurti..
man panasu i elgetas, benamius, kurie susirenka trupinelius nuo kitu stalo, o ka darysi valgyti norisi, tada apie garbe maziausiai galvojama. O tokie mzones,kurie renka trupinius nuo kitu seimu tai irgi matomai traumuoti kokie, nors tuos laselius demesio susirenka, o ka daryt...

bet as kazkaip nesuprantu, kaip moterys -zmonos to nepajaucia, vieno kito karto gali nesuzinot gal , bet jei tesiasi metus ir ilgiau, tai labai keista, jei nejaucia nieko...

as siaip irgi viena drauge turejau, kuri meiluzi turejo, paskui issikyre, kai zmona suzinojo, ji pati kaip ir suprato, kad nelabai gerai daro, jis siule issiskirti su zmona ir buti su ja, ji nesutiko, sako neverta seimos griauti del meiluziu, nors as manau, kad ta seima ir taip sugriuvusi, gyvenimas tik po vienu stogu siemos nedaro seima...

pas ja kazkas su saviverte blogai, kad jai butinai reikia nuo kitos vilioti, kad pasijaustu gerai.
O zmona ka - kol jis jai reikalingas, tai ir nemeta lauk, taps nebereikalingu, ismes.

Jeigu visos antros puses pajaustu visus savo antru pusiu nuotykius...

KIekvienas musu VERTE suvokiam skirtingai. Siuo metu meiluzei atrodo kad verta, ryt gal persigalvos. Siaip, meiluze moteris yra ikaite savo jausmu. Matyt dabartine situacija jai kelia maziau skausmo, itariu ji bjo labiau skausmo, kuri sukeltu visiskas mylimo vyro bendrijos atsisakymas. Mums, zmonems, pastoviai reikia rinktis, o tas pasirinkimas ne visada buna tarp blogo ir gero, pasitaiko kad reikia pasirinkti is tarp dvieju blogybiu, kuri maziausia...



As jau rasiau is kur atsiranda "stervos", tai dazniausiai itakoja patirtos traumos, ar itaka artim zmgaus, vieno is tevu, kuris savu laiku patire trauma. Pvz. sterva motina, dazniausiai isaugins sterva dukra.

Koks skirtumas tarp traumuotos meiluzes stervos ir jusu minimos zmonos. Jei kalbesime apie morale. Man atrodo kad jos viena kitos vertos. O vyro nuosirdziai gaila.

kodel jo gaila? kad nesugeba sprendimo priimti ir pats taso sau nervus?

Na kai as jau pasiekiau tam tikra amziu, turiu gyvenimiska patriti, kartais mane glumina zmoniu noras pritemti gyveno realija uz ausu. Dazniausiai "blogieciai" neturintys daug skrupulu gyvena laimingiau, nei "gerieciai'. Nors ka as zinau, gal kam darosi ramiau kai susikuria iliuzia apie tariama NEISVENGIAMA atpilda.

Na nera tos meiluzes velnio isperos, kaip ir zmonos sventos karves ir atvirksciai.

Noreciau, kad mes, suauge zmones adekvaciau, nevienareiksmiskai "tik juoda ir balta" vertintume zmoniu tarpusavio santikius, nes didumoje savo zmoniu gyvenimas susideda is pustoniu.

**********************

Pasistengsiu kiek imanoma glaustai papasakoti sitorija, apie viena pazistama moteri.

Teko pabuti moters "ausimis", kai ji pergyveno skyrybu laikotarpi su neistikimu sunsnukiu vyru. Klausiausi jos pasipiktinimu amoralia, kiaule meiluze ir t.t ir t.t.
Issiskyre. Moteriske nusiramino, bego laikas, pradejo kreipti demesi i vyrus. Ji isvaizdi, turinti neblogas pajamas moteris, zinanti savo verte. Atitinkamai ieskojo jai prilygstancio vyro ir ka jus manot... O nera tokiu, bent jau "laisvu, neisipareigojusiu" tokiu ji nesutiko, visi buvo vede.
Teoriskai, kai zmogus pragmatiskai renka kandidatus tai viena, bet raktikoje visai kas kita. Atejo toks momentas, kad va si baisiai morali, protinga moteris isimylejo. Va taip, smugis is giedro dangaus ir ne daug nemazai vedusi vyra. Jis ja pakerejo savo manierom, erudicija, isvaizda ir t.t. Anot jos ji sutiko savo sielos dvyni. Spekit kas buvo toliau... Teisingai, jie tapo meiluziais.

Nepasakosiu toliau kas buvo, tai ne esme. Esme, kad ta pati moteris, kazkada buvusi iskaudinta zmona, tapo meiluze. Mano galva si moteris nebuvo geresne kai ja paliko vyras, netapo blogesne kai tapo vedusio vyro meiluze. Ji tiesiog moteris, gyvenanti sudetinga gyvenima. Ji ne robotas, tad ne visada gali buti pragmatiska t.y. vadovautis vien protu, ji gyvas zmogus itakojamas jausmu, ji piktinosi isduota vyro, keike meiluze, veliau ji dziaugesi ir verke budama vedusio vyro meiluze. Tiesiog tai gyvenimas.



Nes jis nezino, kad jo zmona ji vertina kaip daikta. Jei zinotu, itariu, sprendima priimtu greitai.

O zmona yra kaip latentine prostitute, nes tarpusavio santikius grindzia savos rusies barteriniu mainu pagrindu, kad su negerbiamu, nemylimu vyru gyvena-mylisi, tol kol turi nauda.

del tu be skrupulu ir as pastebejau. bet tai dar ne priezastis paciai priimti tokius sprendimus, kurie man nepriimtini.
kodel taip kategoriskai apie zmona? juk greiciausiai ir myli, todel ir reikalingas.
o meiluze nu ka - kaip pasiklojo, taip ismiegos, tiesiog mano pateiktas pvz yra apie tai, kad bemedziodama pati ikliuvo. Buna ir taip gyvenime. Jei viskas tuose santykiuose butu prasideje is meiles, tai man jos butu teisiog gaila ir tiek, nes jausmai yra jausmai, bet kadangi ji medziojo ji kaip eilini trofeju, tai kazkaip nelabai gaila

Manau jus nenuosirdi, nes siulot taip vertinti tik jums suprantamus dalykus.
Matot, jei buti tokiais tolesrastiskais, tai nebus galo blogiui. Riba bus vis toliau, jos nebeliks.
Tai viskas taps OK.

Turi buti riba uz kurios kaltasis uzmetomas akmenimis ar sukapojamas kirviu.
Tai tiesiog riba, geriau prie jo nepriartet ir nebus pavojaus perzengti

Papildyta:


Bet tie, kuriems padaryta lobotomija - dar laimingesni

Nezinau kaip jums, bet man teko ir nekarta gyvenime rinktis tarp dvieju blogybiu, kurios man is esmes buvo nepriimtinos. Bet esu suauges zmogus, negaliu vengti PRIVALOMO PASIRINKIMO, nes turimi kriterijai man nepriimtini. Dazniausiai privalomas pasirinkimas buna tam tirku sprendimu, veiksmu pasekme, ir nebutinai tuos veiksmus, sprendimus priemiau as. Cia panasiai kai skyrybu metu suage zmones klausia vaika, pastatyami ji priesPRIVALOMO PASIRINKIMO FAKTA, ka jis labiau myli, teti ar mama, pasirink.

Jei taip butu kategoriskai, buciau parasiusiu be KAIP

Va tuose niuansuose yra esme. Viena, kai moteris suteikia antra sansa nes myli nusizengusi, kitas vertinimas, kai zmogus-vyras paliekamas vien del patogumo. Is esmes, jei gvildensime morales plotmeje, vyras vardan savo patogumo susirades sau meiluze ir moteris gyvenanti su vyru vien del savo patogumo, is esmes niekuo nesiskiria. Ar verta tuomet piktintis, badyti pirstais, vaidinti iskaudinta...

O as truputeli giliau pameginsiu pazvelgti i jusu aprasyta situacija.
Dar karta pasikartosiu, kad moterys negimsta stervomis, jos jomis tampama. Stervos yra traumuotos moterys, kurioskencia pacios ir vercia kenteti kitus. Dazniausiai, kai jos buna jaunos, jas labai iskaudina vyras, to pasekoje moteris nebesugeba pasitiketi priesinga lytimi, kai kuriom atsiranda neapykanta, noras kersyti visai vyru giminei. Kaip jau rasiau, neretai buna kad savo stigmas, motinos stervos permeta dukrom, cia jau traumuojantis auklejimas.

Taigi, jusu minima meiluze greiciausiai yra traumuota, vyro iskaudinta moteris. Nematau cia jokio pelnyto likimo teisingumo. Man jusu papasakota istorija labiau kelia zmogiska, nuosirdu gailesti kencianciam, vienisam zmogui. Gaila ne meiluzes, o moters jau viena karta nusivylusios vyrais, kuri galu gale, neziurint i patirtas traumas, pamilo, bet ir ta meile jai atnesa skausma.

Kaip ir mano papsakota istorija. As nematau tame jokios laimes. Pirmu atveju, jis buvo iskaudinta zmona, nors ji sije situacijoje moralei nenusizenge, bet skausma patyre.
Kaip ir antru atveju, elgesys amoralus, jokios laimes. Ir kur tame PENYTAS LIKIMO TESINGUMAS. Ar kas musu turi teise menkinti tos moters "neteiseta" meile, pavogta akimirkai laime, badyti i ja pirstais, apieluoti i jos morale...
Papildyta:


Zinot koks tarp jusu ir manes skirtumas? Kai as pati nuodeminga, kaip kiekvienas musu, randu savo nuodemem pateisinimo priezastis. Tai va viena karta as pagalvojau, kad vertetu pasistngti buti "objektyviai" kitiems, kaip sau. Tada pradedi matyti daugiau, nei yra pavirsiuje, ar norima parodyti. Kai tu atsisakai teisejo vaidmens, nevertinti zmogaus vien "juoda - balta" kriterijais priarteji prie esmes. Samoningai rasau PRIARTEJU, nes visada palieku paklaida vertinant, kuri itakoja asmeninis subjektyvuimas.