Nuostabi istorija, nuostabus reportazai....
As niekad nebuvau nuvykus i Amerika, nors tai mano svajoniu salis, tiesiog sergu ta mintim, kaip ten nusigauti, svajoju ir svaigstu kap noriu TEN

Bet kolkas metelius kitus ta "misija" dar yra neimanoma, bet as nenustoju svajot, zinau - as ten nusitrenksiu tikrai
Todel tokios istorijos, pasakojimai ir reportazai tartum is dalies patenkina mano smalsuma, lyg medus dūšiai tam kartui apmalšinantis ta deginantį norą savo akimis pamatyt svajoniu šalį
Seku jūsų temą, skaitau kiekvieną postą, sužiūriu kiekvieną reportažą su kavos puodeliu rankoj, tai man tartum relaxo akimirka, pailsiu, atsipalaiduoju ir emocijas isgyvenu kartu su jumis
Nuosirdziai pavydziu tokio gyvenimo budo, rodos gyvenimas lyg nesibaigiancios atostogos, nuotykiai ir geros emocijos... Vaikams tai isvis nesulyginama su niekuo kitu gyvenimo patirtis, jie kupini dziaugsmo, geru emociju, polekio pazinti, pamatyti, jie gyvena laisvai nevarzomi urbanistiniu stereotipu ir socialiniu remu, kad reikia kas ryta keltis 7.00 ir ne veliau, atsedet kankinanciose pamokose iki 14.00, subegiot i
-niolika bureliu per savaite, ruosti po kelias val namu darbus ir savaitgali trintis miesto kiemuose su draugu kompanijomis (duok die geromis kompanijomis).
As pati metus esu vidurinej mokiusis externu, tai moklas nesulyginamas su tuo nuobodziu kasdieniniu kelniu trynimu suole

Nuosirdziai pavydziu jusu vaikams sito.
Lauksiu tolesniu pasakojimu ir reportazu ir noris kad tai niekad nesibaigtu