QUOTE(_buterfly_ @ 2016 07 17, 10:29)
sudinai labai jauciuosi, net labai. liko vaistu man, tai siandien deju juos i atskira dezute kitam kartui ir zliumbiau... kazkaip uzpludo jausmai kai mes vaziavom, tikejomes, kai tuos vaistus gerem, kaip juos leidausi pilna vilties, ir kaip nieko nesigavo. labai noriu vel viska kartoti bet manau dabar reikia stipriai su savimi dirbti ir psichogiskai pasiruosti. vyras del mano organizmo pergyvena, kad vaistu pilna, jad nepakenktu man ir tt, o man su galva labai reikia padirbeti nes psichoginis skausmas tikrai nustelbia mintis apie organizma!
zodziu bus bandymu tikrai tik reikia ruostis, jog galbut man ir nelemta tapti mama....
zodziu bus bandymu tikrai tik reikia ruostis, jog galbut man ir nelemta tapti mama....
Užjaučiu dėl nesekmės
Aš su tokia savijauta praktiškai 2 mėnesius atvaikščiojau. Buvo labai sunku morališkai...vyras net bijojo ilgiau be dėmesio palikti. Visokių durnų minčių buvo...
Laikykis...laiko klausimas ir vėl kibsit į planavimus