Bet per penkerius metus ta "nelaimė" gal jau pusėtina laime pavirto, ne?
Laime nepavirto. Nes viskas taip ir yra, kaip aš įsivaizdavau.
Prieš patį gyvūną negaliu nieko pasakyt - jis yra koks yra negaliu sakyti, kad jo nekenčiu. Ir glostau, ir niurkau, ir nagus karpau, ir dar ką nemalonaus darau, kaip prireikia, pvz, kažkada vaistus leist reikėjo.
Bet mano šuninkų elgesys mane nervina. Nervina butas amžinai skęstantis plaukuose, nervina tai, kad loja be proto, kai kas ateina, o vyras taip ir neišauklėjo jos. Ir siurblio nors vieną kitą papildomą kartą nepaima, pamatęs, kad visuose kampuose vėl šunys guli - nei jis, nei vaikai. Nervina pyktinės, kam dabar eilės vedžioti, ypač, kai vyras kur išvykęs būna. Aš nuo pat pradžių griežtai pasakiau, kad nevedžiosiu, tai kai vyras namie, tai jis tą klausimą sprendžia. Bet jei pradėčiau vedžioti, tai mielai man tą pareigą perleistų