QUOTE(Dideja @ 2017 03 10, 16:29)
as atsaukiau savo mylimuko kastracija...nu neesu pasiruosusi moraliskai......
visas tas dienas vel skaiciau "uz" ir "pries" ir i rusu forumus buvau ilindusi...pagalvojau, kad jei jau bus tikrai reikalinga, ta galima padaryti ir bet kada veliau...
Patikėk, kuo toliau, tuo sunkiau bus apsispręst. Nėra vieno teisingo ir paties saugiausio varianto. Yra rizika. Visada. Tiek operuojant, tiek neoperuojabnt.
QUOTE(klopedija @ 2017 03 10, 18:02)
Aš va dėl savo senolės Lotos irgi liūdnas mintis mintiju... Bet nesiryžtu imtis veiksmų, nors šaltas protas sako "dabar!"
Lota kriošta ne dienom, o valandom. Tiesiog per porą savaičių "sugriuvo". Įtariu, jau menkai girdi ir mato. Vakar, šiandien grįžinėjau namo, bijodama "vaizdų". Labiausiai bijau bejėgiškai stebėti agoniją...
Aš labai bijau to laiko. Graliui dabar 7,5 jau. Jo veislei toks amžius jau pakankamai nemažas. Matau, kaip lėtėja, kaip stengiasi vis prigult su kokiu pagaliu nasruose, kaip vokietės nebepaveja per sodą. Na, toks lėtas progresas senatvės link.
Pepė kol kas nieko. Bet irgi tokia susitupėjus, lėtesnė, žaidimų nebeorganizuoja tiek, kaip seniau. Barzda pražilo jau.
Tėvai vokiečių aviganę seniau turėjo. Dvyliktus gal eidama pradėjo akti ir apkurto. Metus kokius dar orientavosi, paskui dingo ir uoslė. Tai buvo žiaurus periodas. Šuo kontaktinis, įpratęs prie žmonių, palaida po sodybą varydavo, ir staiga šast - baigėsi viskas. Patys prieit negalėdavom saugiai - ji nesiorientuoja, negirdi, kad prieinam, neužuodžia mūsų, palengva palieti, tai apsisukus griebia, nes grėsmę įsivaizduoja. Kartą iš voljero paleidom, išleidom iš akių ir dingo. Verkdama ieškojau kelio nematydama visą dieną. Kaimynas rado už dviejų kilometrų nuklydusią į laukus. Prieit negalėjo, maišą kaip laukinei ant galvos užmetė ir parvežė žviegiančią kaip paršiuką. Buvo skaudu žiūrėt. Kieme nebesiorientavo, vis į ką atsimušdavo, snukį ar antakį prasiskeldavo, žaizdota visa galva buvo, negyja žaizdos, kraujuoja, pūliuoja nors ir valomos... Voljere ratais sukosi, į grotas ar į būdą atsimušdama, vandenį išversdama... Sukūdo, nes maisto neužuodė, nebeėdė. Atnešdavai ėst, padedi, o ji nemato, negirdi ir neužuodžia. Tai vienas paglosto, palaiko lengvai, kad neišgąsdint, kitas indą su maistu į nosį baksteli, snukį brinkinta koše ištepa. Tada kažkiek ėda. Tempėm iki 13,5 metų. Artėjo žiema, visi matėm, kad pavasario nesulauks. Priėmėm sprendimą. Verkė visa šeima. Dabar galvoju, kad tą sprendimą reikėjo priimti anksčiau... Širdy akmuo iki šiol.
QUOTE(lututė @ 2017 03 10, 18:11)
Aš tai irgi retkarčiais pagalvoju,kas būtų. Bet šiai dienai esu nusistačius,kad kas bebūtų,viską paliksiu savai eigai. Su visais vaizdais. Matai,kokia aš nepraktiška
Savai eigai palikčiau tik tada, kai šuo nejaučia diskomforto, baimės ir streso. Ne tik skausmas įtakoja tai. Kitu atveju aš už tai, kad sprendimą reikia priimt. Tik va, kur ta riba?
QUOTE(Milka-Vanylka @ 2017 03 12, 13:14)
Mano rajone moteriske vedzioja suni.Sena kalyte.Atrodo rotveilere.Kale dar ir nutukus.Eina letai,sunkiai kvepuodama.Vis prigula pailset.Bet vos tik seimininke nutolsta sunkiai kyla ir eina..Ziauru..
Pas mus vedžioja anglų buldogę. Jai 5 ar 6 metai. Vos paeina, su petnešom, nes antkaklio uždėt negali - galva siauresnė nei sprandas. Moteris pergyvena, suvokia, kad šuniui negerai, bet turi neįgalią dukrą, kuri šeria šunį be saiko...
dvi dienas prieš ir dvi po lašinimo maudyt negalima.Bent taip man vetkėj sakė 
Tos erkės dabar atominės-nieko jos nebijo 
ir su lašais pilnai įsisiurbia...kol kas nelašinau,nes dar tikiuos,kad šaligatvinės neprabudę,o į mišką dar nevažiuojam 
