Mūsų vienetiniai beveisliukai

Spardytis nereiktu, bet...
Durnas suo turi but ant pavadzio. Matyt tokie pat seimininkai, jei to nesupranta...

Tas mazas suniukas, vaikui didelis suo. Isgasdino turbut labai.
As pvz ir pati visad tokiu bijojau, kol pati tokio neisigijau.

Mano "skambutis" visada ant sniuro. Paleidziu tik kur nėra zmoniu, ar ramesnėj vietoj. Retokai, is tiesu.

Labas

Pati labai nemalonu atveji del savo suns turejau. Vos nekvieciau policijos zmonems, kurie man grasino, izeidinėjo, nes vedzioju Bela. ... Nu bet ten turbut ligoniai buvo...bandau viduje jiems atleist, bet blyn, neiseina...

O kam atleisti? Velniop tegu eina.

Pashol su savo grasinimais! Aš vienam tokiam buvau kvietus, kai grasino, kad nunuodys šunis, nes vedu per laiptinę. Kodėl reikia taikstytis? Kodėl reikia bijot man, nors nedarau jokio nusikaltimo?

Vis girdziu,kad Dzekas per kudas.Paciupinejus kauliukai jaucias,o ir matos kai pasisuka ar issitempia. Duodu norma rekomenduotina.Sukerta is kart.Neatsisakytu pakartot.Duociau daugiau,bet kiek tas daugiau turi but.Nusert suni nesinori. Visgi suo kadtruotasGaila ziuret i nutukusius sunis.

Jei šuniui stovint šonkauliai nešviečia, bet palietus jaučiasi - normalu. Dauguma sako, kad normalios kondicijos šunys yra per kūdi. Nors iš tikro jie normaliais laiko jau nutukusius. Jei šonkauliai šuniui stovint šviečia, padidink porciją 10-15 proc.

pėvėzė mano uošvienė (ir turbūt daugiau nei pusė kaimo,kuriam jinai gyvena )...Šuo turi loti ir būti piktas, psio. Jis tik tam ir reikalingas...tipo nori šuns.Mažiuko.Tai sakau,namie? Neee-lauke.O kam lauke ? Nu kad "varvekliuotų". Tai sakau,kam? Kam ant metro šniūro apsikaojęs,apsisiusiojęs blusėtas tvarinys,kurio nieks niekada nevedžios ir vargiai kada paglostys? Jis gi nieko nuo nieko neapgins. O ir lojimo bent jau jos diedas negirdės, nes apykurtis ...tada tyli.

Tai jau taip.Šuo viešose vietose turi būti pririštas,tam yra tvarka.Tik sakau,kad man biškį nelogiški tokie drastiški sprendimai.
O kam atleist? Ar pati Dievas esi,ar ką? Tegu eina TEN pasivaikščiot

Pas mus šeimoj per visą tą perėjom. Nes net garbaus amžiaus mano senelis, amžiną jam atilsį, palengva puikiai suvokė, kad jo šuniukui reikia voljero, o ne trumpos grandinės. Todėl Spirgis turi voljerą. Pirmas voljeras visoje gatvelėje tikriausiai. Dabar jau ir kiti kiemai puošiasi jais. Grįžta dėdė, tai Spirgį būtinai pavedžioja - senelis visada prašydavo, nes Spirgis yra energija pertekęs 9 metų stafo mišrūnas ir jėgos turi daug. Dabar mąstom apie tai, kad Spirgis galbūt pavasariop persikels pas mano tėvus. Ir pirmiausia mano tėvų kalba sukasi apie tai, kad reikia voljero. Ne grandinės. Aš šypsausi ir man taip gera. O kiek pykčių būdavo, kai atsirado šuo kambary! Kiek neapykantos ir grasinimų lėkt ant grandinės! O ir Spirgis atkeliaus ne dėl to, kad reikia signalizacijos kieme, o dėl to, kad nelikus senelio, Spirgis saugo tuščią kiemą. Ir mano mamos žodžiai: "išprotės tas šuo vienas be žmonių"!!! Tai reiškia, kad kantrybė ir nuolatinis aiškinimas, kad šuo yra kompanjonas, o ne signalizacija, ilgu laikotarpiu duoda neįtikėtinai puikius vaisius!

Žinai...atrodo vienąkart išaiškini, o kitąkart - vėl tas pats. Kai kam netgi neverta pradėt aiškint... nes vienas dalykas-negirdi,kitas dalykas-kiekvienąkart ,kai atvažiuojam,giedama ta pati giesmelė : "Nu kaaam jum reikalingas tas šuva, atiduokit į šunyną"... Uošvienė-dar dar,bet jos kompanionas-beviltiškas.
Diedo vyresnioji sesė irgi..."oi bijau bijau šuns"...Žinoma,gi yra priežasčių-aplaižė,apiplaukavo... kai vienąkart užmečiau "ateik Pinki, jin šunų nemyli..." tai pareiškė : aš juos myliu,bet ne kambary, nes priplaukuoja,smirda"
Vos neprasižiojau,kad tas pats,kas pasakyt,jog jin savo sūnelį tada turi mylėt tik tuomet,kai jis jūroj.O kai grįžta-tuomet neee,nes gi daiktus išmėto,gal dar kada pirsteli...

Ir pas mus tas pats buvo

Man kai kas pasako, kad suns vieta tik prie budos, tai as jiems atsakau, kad kazkada buvo tiketa, kad moters vieta prie virykles, bet ziurek, laikai pasikeite

Imetu pora skraidancio Axelio fotois savaitgalio. Klubas musu renge draugiskas varzybas - as didziaja laiko dali dirbau, bet spejom su juo prasibegti pora kartu ir uzsidirbom 4 vieta netiketai





Tuo tarpu Ruki sekmingai isgyveno 6 valandu kelione traukiniu i Londona ir dabar pratinasi prie didziojo miesto. Kadangi ten laisves kiek maziau nei pas Skotijoje, tai teko pratintis prie antsnukio. Panele nelabai norejo puostis, bet susitaike su nauju aksesuaru.

Nuostabiai atrodo Axelis
Ir kaip žaismingai nudažytos kliūtys.



Mano visa giminė taip mano. Prisimenu savo močiutę, kuri visada sakydavo - myliu gyvulius, bet jie turi turėt savo vietą. Paglosčius šunį ar katę, visada plaudavo rankas, nors šiaip nepasakyčiau, kad būtų buvus kokia ypatinga švaruolė. Ir iš tiesų mylėdavo. Ne tik šuo, bet visi gyvuliai dažnai būdavo net svarbesni už žmones - gali pats likti nepavalgęs, nesudalyvauti kažkur, kur tau norsi, bet gyvuliu turi laiku pasirūpinti. Iš viso elgesio, kalbos jautėsi ta meilė.
Bet suvokimas apie gyvulio vietą irgi buvo tvirtas.
Panašiai galvoja ir mano tėvai, ir kiti vyresni giminaičiai.

Asmeniškai mane labai žavi, kurie myli šunis, kaip kompanijonus, draugus, kurie sportuoja ar kitaip su jais užsiima. Bet pati per 4 metus, kuriuos jau Luna gyvena pas mus netapau tokia. Ir man būtų geriau, jei šuo turėtų vietą kažkur ne mano namuose, o dar geriau jo visai nebūtų.
Manau, kad namie laikomas namie šuo turėtų būti išauklėtas ir paklusnus ir mane labiausiai mano situacijoje erzina, kad mano šeimos nariai, per kuriuos tas šuo atsirado, dažnai nori tik pasiimti tą maloniąją šuns buvimo pusę, bet nelabai nori tos kitos, tai šuo ir yra toks tik pusiau išauklėtas. Kiek nuo manęs priklauso, stengiuosi auklėti, laikytis pastovios tvarkos, bet suprantu, kad norėdama pasiekti daugiau, turėčiau pati vedžioti ir užsiimti daugiau, o to visiškai nenoriu. Be to dar turiu nuolat kentėti "plaukuotus" namus, nes tikrai nei vienas pastebėjęs, kad kampuose "voliojasi šunys" papildomą kartą neprasiurbia namų.

Todėl ir aiškinti ką nors tėvams ar dar kam nors, kad pakeisčiau jų nuomonę apie šunis, nesijaučiu pajėgi. O nuolatinius tėvų priekaištus apie tai, kokie mes bepročiai, kad įsitaisėm šunį, irgi tenka man atlaikyti, nes mano vyrui tai nedrįsta sakyti.

Tai mes tavęs sulauksim kada nors pas save varžybose, ar taip ir skinsi laurus tik užjūriuose?