Labas,
Seniai berašiau, nors nuolat paskaitau.
Ta lojimo tema užkabino. Man vienas nemaloniausių dalykų toje šuns atsiradimo nelaimėje ir yra - namai padengti plaukais ir neišmušamas lojimas.
Tas Lunos instinktas toks stiprus, kad nežinau, kaip iki galo išmušti.
Namuose lojimą draudžiam nuo pat pradžių ir šiaip nesakyčiau kad didelė problema, nėra kad ištisai lotų. Bet jei jau kas ateina, tai loja kaip išprotėjus, neveikia jokie draudimai, net prispausta, suimta už pakarpos negali iki galo susivaldyti, o jau užtenka nueiti kelis žingsnius nuo jos ir vėl toliau loja. Paskui, per kiek laiko apsipranta su tuo žmogum ir nutyla.
Tikiu, kad yra būdų, kaip suvaldyti ir išmokyti, bet kadangi aš pati su ja neužsiimu tiek, kad mokėčiau gerai auklėti, o mano šunininkai irgi neišmokė.
Vasarą daug buvom kaime pas tetą, paskui nedideliame miestelyje pas tėvus, tai susidūriau, kad visi vyresni žmonės nesupranta mano draudimo loti - taigi šuo, jo darbas loti, kaip tu gali drausti.
Kaime, kaip kokia eismo reguliuotoja sėdėdavo ant keliuko ir stebėdavo, ar tik kas neatvažiuoja, lodavo visus įtartinus garsus. Bet ten vienkiemis, niekam jos lojimas netrukdė, o jau teta negalėjo atsidžiaugti, "koks geras šuniukas". Tame kaime net ir man jinai pasirodo savo vietoje ir jei tokioje vietoje gyventume suprasčiau šuns laikymo prasmę.
O tame miestelyje tai visi žmonės turi šunis prie būdų ir visi loja, niekas nesiskundžia, visiems natūralu.
Aš įsivaizduoju, kad ir ta minėta Agnnytės kaimynė, kurios šuo ištisai loja, mano kad labai normalu šuniui loti...