Mūsų vienetiniai beveisliukai

Kodėl apsurdiška? Kodėl dvigubi standartai? Mano šuo sulojo atėjus svečiams - oi, žvėris, kaip čia bute laikyt, lifte gąsdina... Kaimynės sprindinis visą kelią nuo buto durų iki lauko durų kiauksi - ai, šito bjaurų būdą visi žino...
Netaikykim vieni kitiem skirtingų taisyklių. Jei šuo - su pavadžiu mieste. Ir koks skirtumas didelis ar mažas.

Spardyt nespardyčiau, bet pareiškimas - ne už dyką.

Tai kad šuva juokingas...man netgi ne šuva... Suprantu,kad teoriškai viskas teisinga,aišku,manau kad supermamytė tikra beprotė - vietoj to ,kad normaliai viską išsiaiškintų,nuramintų savo isterišką vaiką - dar rodo tam vaikui "super" pavyzdį,kaip elgtis su gyvūnais ir kaimynais ...juk tik aplojo.Nervina ir mane triukšmadariai,bet jei kiekvieną skųsčiau,tikriausiai sugaiščiau bais daug savo brangaus laiko ir išgadinčiau nervų.
Tam sprindiniam šuneliui pavadis reikalingas dėl jo paties saugumo...nes skirtumas tarp 1kg ir 60 kg tikrai yra

Kodel raminti vaika, jei jis elementariai issigando? Vaikas yra vaikas. Ka cia aiskinti?

Teisingai-išsigando.Tai kam dar labiau gąsdint ?

Vaikas ko gero ir su pavadziu suns butu issigandes.Jei jis lodamas is uz kampo islystu.Ir kas tada.?

Koks skirtumas 1 kg ar 60 kg? Jei žmogus turi fobiją, jam kilogramai yra visiškai dzin. Ką tu žinai, gal ir supermamytė tą pačią fobiją turi? Pažinojau šeimą, kur vyras ir jaunėlis sūnus buvo paniškai bijantys šunų. Jei mane be šunų sutikdavo, pabaldavo kaip popierius abu. Ir kalbėjom ramiai su jais, kad tikrai nebūtų bėdų, nes vaiką, jei susutikdavo mus su šunimis laiptinėj, ištikdavo kone isterijos priepolis. Tėvas pasakojo, kad nieko negali su savim padaryt, tiesiog panika prasideda, nors šunys į jį net nepažiūri.
Aš neteisinu mamos, bet nesuprantu ir tavo pozicijos. Teisini dėl to, kad pažįsti? Ar dėl to, kad visi kaimynai to šuns bjaurumą privalo žinot ir su juo taikstytis?

Žinau,kad tai mamytei su galva ne viskas gerai. Kaimyno tiek nepažįstu,kad imčiau jį ginti. Gal aš per seno kirpimo, todėl kitaip matau situaciją ?
Šiaip nepakenčiu kiauksinčių šunų,kiauksinčių babsių ir kiauksinčių vaikų. Nu vat nepernešu isterinio elgesio bet kokioj situacijoj. Pardėj mielai isterikuojančiam vaikiščiui užvažiuočiau per subinę-bet "važiuot" tikriausiai reikėtų tėveliams,kurie net nereaguoja.
tai va.Nukrypau.
Esu visom keturiom už tai ,kad šunys viešose vietose būtų pririšti-dėl kitų ir savo pačių saugumo.Tokios ir taisyklės. Bet visada vertinu situaciją realiai,nes vien taisyklės tiesiog sausas reikalas. Sutikit,panos,kad vienas dalykas - lojantis ir straksintis aplink arklys be pavadžio,kitas -lojantis antpirštis.Negerai.Bet...jei pirmas varijantas durnas-jis gali nukąst tau galvą. Jei antras- geriausiu atveju suplėšys pėdkelnes. Situaciją aš matau taip : pirmiausia reikėjo nuramint vaiką ir nekelti jam dar didesnio streso, juolab nerodyti baisaus elgesio pavyzdžio. Antra - nuo dūšios pasikalbėt su kaimynu,išsakyt savo nepasitenkinimą,reikalavimus bei lūkesčius.Trečia...na,jei rezultato jokio-tada jau imtis prievartinių priemonių. Asmeniškai man tokia taktika visada suveikia.
Tiesiog manau, kad reakcija buvo absurdiška ir neadekvati situacijai. Ir viskas O tą spirgą bent jau mūsų laiptinėj visi myli ir šnekina

Darsyk pakartosiu - jei turi fobiją, jokio skirtumo šuns dydis. Matosi, kad su tuo nesi susidūrus.
Iš esmės, aklas taisyklių laikymasis irgi ne kažką. Bet ar tu žinai tą situaciją? Jei pamodeliuot - gal jau pokalbių buvę? O jei ir ne vienas? Tiesiog. Kad nebūt viskas į vienus vartus.

Kai tavo vadinamas antpirštis užpuolė kaimynų vaiką, patikėk, ne pėdkelnes sudrėskė. Nepatikėjau, kad tiek įmanoma. Bet... tau geriau žinot, tu ten situaciją matei

Niekad neginu mamų isterikių, bet nė už ką nepalaikysiu ir tų, kurie turi besidrąskančius, kad ir mažus šunis. Tolerancijos reikia. Bet reikia ir pagarbos vieni kitiems.

Iš kitos operos. Pas mus naujam bute dabar yra kaimynė. Gyvena viena su šuniuku. Na, tokiu bobutiniu kudlium. Ta moteris pas mus daugiaubuty įdarbinta kaip aplinką prižiūrinti. Nepasakosiu apie tai, kad šuniukas mylimas, vedžiojamas - suprantama. Tik vat lojimas jo yra žiaurus - mūsų aukšte liftui atsidarius jis pradeda "kvaksėti" (kitaip nepavadinsiu - kvaksinti signalkė, spengianti per ausis ir smegenis). Nesvarbu, kas padėjo - sava šeimininkė, kaimynas ar paštininkas. Durys pigios, garso izoliacijos nėr - skamba visas aukštas ir dar po vieną aukstyn bei žemyn. Kai moteris eina tvarkytis kiemo, pasiima šuniuką kartu, nes jis vienas paliktas kiauksi nuolat. Na, pasiima, smagu šuniukui gi lauke. Šuo tvarkingai, ne palaidas. Parištas prie suoliuko, ne ant saulės, pavėsy. Šalia vandens bliūdelis. O šeimininkė žolę pjauna apie namą, gėlynus ravi, takelių tarpus ir t.t. Žodžiu, šuniukui rojus. BET. Šuo kvaksi nuolat. Kaip išėjo į lauką, taip atidarė kakarynę. Na, aprimsta, paguli, kol nepamato kokio vaiko, suaugėlio ar šuniuko. Na, kadangi daugiabučių rajonas, šalia viena didesnių gatvių, prekybos centras vienoj pusėj ir darželis, mokykla kitoj... patys suvokiat, žmonių nuolat yra. Seniau negirdėdavau, dabar atsotogauju - nu total košmar. 90 procentų laiko nuolatinis šuns lojimas su puldinėjimu. Na, man nieko - išeisiu darban, praeis. Na, ateis ruduo, tai mažiau darbų bus, lapus tik susišluot, mažiau šuo bus lauke. Žiemą gal išvis nebus. BET. Ką daryt tiem, kad dažniau būna namie? Lango į kiemo pusę pradaryt neįmanoma. Šeimininkė irgi, kaip Lutute įvardinai - ne visai gerai su galva. Tiesiogine prasme. Šuniukas sau laimingai kieme loja, o jie pietaut namo eina arba su drauge arbatą geria. Va, ir praleidžia šuniukas beveik visą dieną lauke. Na, nekankinamas, bet kankindamas. Ir ką su tokia daryt? Ai, jau nekalbu apie tai, kad jos šuns lojimas "nurašomas" maniškiams, nes mūsų butai bendrom dienom Ai, užbėgdama už akių - su moterim kalbėta. Ir atskirai suinteresuoti žmonės - ir aš, ir kaimynai dėl lojimo kieme, ir kaimynai, turintys bailų vaiką, ir namo pirmininkas, ir bendrijos susirinkime - niekas nekankina šuns, nusižengimo nėra

Aggnyt - tame ir esmė,kad neužpuolė aplojo tik užtat man baisiai keista.

Bet dėl fobijų tu teisi...tam fobijos niekada neturėjau,todėl neįsivaizduoju.

Ojezau nu "nuostabi" kaimynė...siaubas, tikrai siaubas. Kaip vaikam pamokas ruošt...apskritai-po naktinės ilsėtis Tai pas tave tada biškį kitas atvejis,tikrai rimtas...Galiu tik užuojautą pareikšt

tai ta mūsų Pupa tada angelas-jin loja tik kai kažkas prie jos eina. Paprastai tyli,bute irgi tyli-negirdėjau,kad kažkas ja skųstųsi. Be to ir tas jos lojimas... manau,su taviškio tikrai nesumaišytų nieks...

Gal dėl to ir nekenčiu tų mažų žvieglių. Anam bute kai gyvenom, pudelis toks pat buvo. 11 metų išgyveno, geros jam kelionės link vaivorykštės. Bet jau nervų kaimynam kiek suėdęs buvo vien savo kiauksėjimu bėgant iš 5 aukšto į 1 apie 6 ryto

Na, balsus atskiria. Gralio nekaltina. Pepė nukenčia ant jos "visos malkos". Ir kaimynai stebisi "matai, šuniukai du, neturėtų būt liūdna, bet va ta mažikė loja..." Ir topinis buvo vieną kartą: "matyt, didysis ją skriaudžia"

Mano loja laiptinej tik tada kai susitinkam ka nors Arba prie laiptines duru sutinka kaimynu globojama kate.Namie paamsi kai uz duru isgirsta triuksma.Kaimynai tiesiogiai dar nesiskunde.Tik juokais,kad zino kada i lauka einam.