QUOTE(Lisitėja2 @ 2019 12 12, 15:29)
<p></p><blockquote class="ipsBlockquote" data-author="lututė" data-cid="72565749" data-time="1576135066"><div><p>Aš jau dabar pamąstau, ką darysiu, kai ryžiko neliks... 
</p></div></blockquote><p>Žinau,kad yra laikas džiaugtis,bus laikas liūdėti.Bet labai bijau pabaigos ,juo labiau žinau kaip tai atrodo.Ne vieną keturkojuką teko palydėti ant vaivorykštės
</p><p>.Pinkis buvo rišamas prie būdos?
</p>
</p></div></blockquote><p>Žinau,kad yra laikas džiaugtis,bus laikas liūdėti.Bet labai bijau pabaigos ,juo labiau žinau kaip tai atrodo.Ne vieną keturkojuką teko palydėti ant vaivorykštės
</p><p>.Pinkis buvo rišamas prie būdos?
</p>
Pinkis buvo visko ragavęs. Mano tėvai šunų niekad nerišdavo-niekas kaime tuomet nesibaidė palaido šunėko, juolab jie ir nepiktybiniai būdavo, lakstydavo su vaikais. Ne išimtis buvo ir Pinkis, kurį tėvukui parvežėm. Bet bet...kaimuky gyvena ne vien geri žmonės, dar ir visoki žulikai, kaip žinom, vagys ir girtuokliai. Na ir baisiai jiem netiko, kad tėvukas, buvęs pedagogas, juos vis paauklėja. Iškvietė medžiotojus , nes kaime laksto pavojingas šuva (Pinkis). Tai nežinia, koks angelas sargas jo uodegą apsaugojo, bet su visais medžiotojais atsidūrė namų kieme. Kilo beveik konfliktas, tėvukas medžiotojus pravijo, bet ryžui atėjo liūdnos dienos ant lenciūgo. Nabagas iš pradžių jautėsi nubaustas, kai po incidento parvažiavom į kaimą, tai paklaikusiom akim tupėjo. Na, bet sugebėjom skaudulį sutvarkyti, grįžus ištempiau vielą per visą kiemą, tai jau buvo sąlyginė laisvė, visada pavedžiodavom, lėkdavom į mišką grybaut - priprato, susitaikė - ką darysi, tai geriau, nei kulka į kaktą.
Juolab buvo mylimas be proto - tėvas ir maistelį šildė, ir būdą su pribumbasais ir apšiltinimais sukalė (ot turėjkom vargo paskiau nuverst
)Paskiau nauja trauma - tėtis staiga mirė. Taip mano mylimiausias ryžikas atsidūrė pas mane. kai važiuojam vasarą kaimukan-labai noriai ant to šniūro prašosi, nes nugi smagu lauke...dabar pamainiau ant lengvo troso, nes seneliukui lengviau
