QUOTE(Peliauckų Jadzė. @ 2016 07 04, 22:04)
Mane labiausiai stebina tai, kad kai kurie žmonės, deklaruojantys, kad jie yra nuoširdūs katalikai, kožną sekmadienį einantys išpažinties, realiame gyvenime laikosi tik tų Bažnyčios ir Dievo įsakymų, kurie jiems yra patogūs, o apie kitus pamiršta ir kasdieniniame gyvenime grubiai juos pažeidinėja.
Kai tuo tarpu yra žmonės, tarp mano artimų žmonių tokių irgi yra, kurie laiko save laisvamaniais, agnostikais (nemaišyti su ateistais), bet jie yra labai dori ir sąžiningi, tikrai besilaikantys savo vidinio garbės kodekso.
Kažkada kalbėjau su vienu teologu apie tai, ar tam, kad po mirties nepakliūti į pragarą, geriau būti tokiu abejotinu, bet labai deklaratyviu kataliku, ar garbingu laisvamaniu. Jis man atsakė, kad teisuoliai Dievo akyse gali būti dviejų rūšių: pagal tikėjimą ir pagal sąžinę. Tai yra, tas, kuris yra sąžiningas ir doras, net jei is nevaikšto į Bažnyčią Dievo akyse nėra prastesnis už praktikuojantį.
Manęs nestebina nė trupučio. Bet aš rašiau ne apie deklaracijas, nes prideklaruoti gali tik kitam. Prieš save ( netikintis) ir prieš Dievą bei save ( tikintis) neprideklaruosi nieko. Viskas dienos bėgyje nurimus ateis į tavo sąžinę (ir tikintiems ir ne). Aš nebandau teigti, kad netikintis yra blogesnės etikos ir moralės, aš bandžiau prisibelsti į tuos, kurie mano, kad jei tikintis tai garsiai įvardina, reiškia vienareikšmiškai jis tai tik deklaruoja ir visi aplinkiniai tikintieji tik deklaruoja, religija jau yra atgyvenus, o Bažnyčia nieko verta ir apskritai tikinčiųjų Lietuvoje nėra. O jei vis tik yra, reiškia tas tikintis ir bandantis laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymu nebegali daryti nuodėmių. Dar ir kaip gali ir daro, jei kalbame apie žmones, o ne šventuosius.
Šiuo klausimu labai lakoniškai yra pasakyta: ' tas kas įsivaizduoja didžiu, bus mažiausias, o pats mažiausias taps didžiausiu". Aišku ėjimas į Dievo namus dėl kažkokių kitų intencijų, nei kad pabūti tikinčiųjų bendruomenėje, be nuostatos, kad eini į svečius pas Dievą, susikaupti, išklausyti pamokslo, atsikratyti sunkaus akmens, gal ir neduoda jokios naudos. Labai sunku paaiškinti žmogui, kuris nejaučia vidinio poreikio nueiti į bažnyčią, ką tai reiškia. Gal toks artimiausias pavyzdys būtų, jei mėgstate muziką. Aš esu klasikinės muzikos gerbėja ir jei kurį laiką negaliu pasiklausyti jos, man net fiziškai pradeda ne tai kad skaudėti, bet atsiranda labai nemalonus diskomfortas. Panašiai einant į bažnyčią, yra poreikis, nenumaldomas, pamaitinti savo dvasią. Ai, dar vieną pavyzdį tikrai suprasite. juk giedat himną su visa Lietuva liepos 6-ąją. Juk jaučiate tuo metu nepaprastą pakilimą, norą duoti postūmį, meilę savam kraštui. To niekada nesupras žmogus, kuriam ant Tėvynės nusispjauti ir jūs jo niekaip neįtikinsite, kad toks jausmas yra ir jis visai ne dėl materialinių paskatų ir naudos. Bet jei tik širdyje jaučiate, bet nieko nedarote dėl Lietuvos (tikėjimo), tai nėra išbaigtumo. Nepraktikuojantis katalikas yra kaip verslininkas be verslo.
Tai tiek vakarinių filosofijų
Papildyta:
QUOTE(vilnera @ 2016 07 04, 22:21)
Šioje vietoje aš irgi leisiu sau pafilosofuot - ar darbdaviui didesnė nauda, kad jis, išauginęs puikų specialistą, paleidžia jį - ko pasekoje tas specialistas sėkmingai dirba, sumoka daug mokesčių, gyvenimas aguonos grūdeliu Lt pagerėja,
Ne DK turėtų reglamentuoti, kas turi dalinti paramą. DK turi garantuot lygiaverčius santykius, o ne kažkam teikti pirmenybę. Nebus darbdavių, nereiks ir darbuotojų, bei atvirkščiai.
)
