
Nesu naujokė šiame forume, tiesiog norėdama išvengti išankstinių nuostatų prisijungiau nauju niku.
Rašau į šį forumą, nes jaučiu, kad laikas bėga, norisi stabilių santykių, šeimos, o aš nesijaučiu tikra dėl to, kas vyksta dabar.
Trumpai nupasakosiu savo situaciją ir vėliau parašysiu dvejones, kurios mane kankina, gal jūs turėsite pastebėjimų iš šalies, kurie man taip pat padėtų iš šono įvertinti situaciją ir priimti sprendimą.
Su draugu draugaujame treti metai, metus gyvename kartu. Jis gerokai už mane vyresnis, išsiskyręs (10 metų bendro gyvenimo), tačiau be vaikų.
Mūsų santykius galėčiau įvertinti kaip normalius - 8/10, yra pagarba, rūpestis, pagalba, dėmesys. Kartais pasipykstam - kartais dėl rimtesnių dalykų, kartais dėl smulkmenų, bet visada finale susitaikome, atsiprašome vienas kito, apkalbame konflikto priežastis ir stengiamės daugiau nekartoti padarytų klaidų.
Kokios man kyla dvejonės? Jis niekada nerodo man kažkokio ypatingo dėmesio - kad ir kaip nebrandžiai nuskambėtų, bet nesulaukiu gražesnio, švelnesnio žodžio, įvertinimo. Kitaip tariant, jis nėra niekada pasakęs, kad esu jam -iausia bent kurioje srityje. Pati jam sakiau, kad noriu ir būti, ir jaustis jam ypatinga, klausiau, gal dar turėčiau kur nors pasitempti. Atsakė, kad viskas gerai, visko užtenka.
Iš jo pažįstamų žinau, kad jis dievino savo buvusiąją, vadino ją gražiausia, mylimiausia, nieko neverčiamas jai pasipiršo, norėjo su ja kurti šeimą.
Kažkada kalbėjome apie grožį, charakterį, būdą. Pasakiau jam, kad žinau, jog nesu nei gražiausia, nei protingiausia, nei dar kokia -iausia, nes visada bus geresnių bet kurioje srityje, tačiau pasakiau, kad man būtų svarbu būti -iausia JAM. Ne visam pasauliui, bet jam. Jis atsakė, kad vėl - viskas gerai, kad esu jam PAKANKAMAI svarbi, pakankamai graži ir pakankamai protinga. Vienu žodžiu - visur pakankamai.
Taip pat žinau, kad jo gyvenime buvo moteris, kuri jam buvo pati pačiausia. Taip pat žinau, kad jis nusvilęs nuo praeitų santykių dabar viską vertina kitaip ir daugiau nebeidealizuoja.
Aš irgi jo neidealizuoju, nėra jis supermodelis ar Einšteinas, bet man jis yra pats pačiausias. Tai yra sąmoningas mano sprendimas, aš laisva valia, o ne rožinių akinių pagalba sutikau jį tokiu laikyti, būti atsidavusia, palaikančia, ir jeigu reikia - pasiaukojančia.
Nepaisant to, kad jam galbūt sunku vėl mylėti kaip seniau, kuo dėta esu aš? Iš principo? Juk nesu kalta, kad buvusi jo žmona jį paliko. Kelis metus galiu toleruoti jo sąstingį, nesugebėjimą prisileisti. Bet visą gyvenimą būti antra? Situacija nė kiek nesikeičia per tiek laiko - jis niekada nėra sakęs, kad esu jam brangi, kad mieliausia ar kažkokia - maximum mylima. Manau šioje vietoje išduotieji asmenys turėtų ne vien laikytis aukos pozicijos, bet ir susivokti, kad tie nauji žmonės gyvenime taip pat tikisi būti pačiais pačiausiais ir jie niekuo dėti, kad kažkas kažkada juos įskaudino. Galime suprasti patirtą artimojo skausmą, bet nebūtina dabar tenkintis tik trupiniais, kurie liko nuo praeities santykių. Čia jau nukentėjusysis turėtų dirbti su savimi.
Dabar dėl tos draugo baimės vėl nusvilti. Remiantis jo ir jo artimųjų pasakojimais, esu visiška priešingybė jo buvusiajai. Anoji retai kada išsakydavo nepasitenkinimą santykiais, nors be abejonės tą jautė. Todėl ir išdavė mano draugą su kitu. Ji buvo tylesnė, ramesnė, moteriškesnė, laikydavo emocijas ir mintis savyje. Aš visai kitokia - išsakau ir tai, kas man patinka (pagiriu, padėkoju, paskatinu) ir tai kas nepatinka (bandom aiškintis, priežastys, kaip pagerinti situaciją ir t.t.), išsakau savo lūkesčius ir nusivylimus. Niekada neliepiu spėlioti arba susiprasti, stengiuosi nereikalauti ekstrasensinių galių. Nedovanoja gėlių - pasakau, norėčiau kada kokią gėlytę pasimerkti. Nesako kad myli - paklausiu - ar vis dar myli, ar gera su manim. Nieko nedovanoja - paprašau, kad gal galėtų padovanoti (kalba ne apie mašinas ar kailinius). Nesako kas gerai, kas ne - paklausiu - gal man reikėtų kažką keisti, pasitempti ir pan.
Jis žino, kad jeigu santykiai manęs netenkins, aš pasakysiu. Jeigu nenorėsiu būti su juo, pirma išsiskirsim - tada būsiu su kitu. Per tris metus turėjo įsitikinti, kad esu žodžio žmogus.
Esu visiškai atvira - jeigu pamatau simpatišką žmogų - taip ir pasakau - simpatiškas vyras, ką tu manai?. Jeigu pati pavyduliauju - pasakau, taip, prisipažįstu, jaučiu pavydą, nes tokioj ir tokioj srity nesijaučia gera.
O mano pavyduliavimai dažnausiai kyla dėl to, kad apie save - kas aš jam esu - ne visada suprantu. Nesu girdėjusi jokių vertinimo, ką porose paprastai nejučia vieni kitiem pasakom - tu mane visada prajuokini, man gera šalia tavęs, žaviuosi tavo protu ir pan.
Taigi, laikas bėga, gyvenu pas jį, tačiau jaučiuos taip, kaip jis ir pasakė - myliu tave 8/10. Paklausiau kaip tu mane myli? Ant durniaus pateikiau dešimtbalę sistemą, nu gal nelabai brandu, bet nieko čia smerktino. Atsakė - 8/10. Klausiau ko trūksta iki 10, atsakė, kad nieko.
Dabar tik draugystės pradžia, to maksmumo jau nėra. Kuo toliau - tuo tie santykiai bus sudėtingesni, čia kaip taisyklė - užvaldo rutina, kasdienės problemos, finansiniai iššūkiai ir t.t.. Laiko naujiems santykiams dar šiek tiek liko. (Nors pradedu galvoti ar man apskritai jų reikia).
Būti su vyru, su kuriuo viskas gerai, ar ieškoti, kur dar geriau? Tenkintis tuo, kad esu pakankamai tinkama jam?
Pasikartosiu: santykiais aš patenkinta, tačiau nesijaučiu jam ypatinga moteris.
Tiesiog moteris, kuri yra pakankamai kažkokia, kad būtų galima gyventi.
Kokios Jūsų mintys?