Ateinu su
Gustav Meyrink "Golemu" - tamsi, klampi istorija, dažnai tarp sapno ir realybės, su išminties, savianalizės ir buitinio siužeto "inkliuzais", net kokia tai detektyvo užuomina. Bet skaityti nesunku.
Šiandien apie ją galvojant kažkodėl prisiminiau Frajų. Ne, apart minties, kad ne svetima, o sava dūšia didžiausios tamsybės, nieko tarp jų panašaus, bet jausmas paskaičius kažkoks artimas
Įveikia ketvirtadalį
Gordon Dahlquist "Sapnų valgytojų stiklo knygos" su ta mintimi, kad kartais po
nekažką žadančia anotacija slypi kažkas smagaus, tačiau
Tiesiog vienų fantazija žavi, o kitų ne. Arba jos tiesiog trūksta. Ir viskas. Nusprendžiau, kad niekam nieko blogo nepadariau, kad turėčiau užbaigti šią knygą
Кто гордая??? Я-гордая??? Да нет...мы, царицы, бабы простые!...