QUOTE(Darbinga @ 2016 06 14, 14:46)
Reikėjo rašyt "sielos", o ne sielų namus. Tačiau kas gi žino kas ta siela?
Tik paklausk ir jau yra atsakymas
A. Šliogerio knygoje "Kasdienybės metafizika".
Kasdienybės metafizika pašėlusiai intensyvi knyga. Tiksliau, intensyviai nusitaikusi į tikrovės naikintojus,pirmiausia, į kalbą,kuri yra tikriausias Niekio įrankis, paverčiantis tikrus daiktus į negyvus objektus. Kalba, bandydama aiškinti iš esmės bekalbius daiktus, ardo jų vientisumą, smulkina, pritaiko ir tokiu būdu juos naikina. Žodžių junginiai "Aš tikiu" ir "Aš žinau" yra klaidingi, nes jie operuoja negyvomis, objektyvuojančiomis sąvokomis, kurios nieko nereiškia, nes tuščios. Vienintelis tikras judesys yra "Aš matau", tačiau žmogaus tragedija yra prigimtinis dualizmas, nes, viena vertus, žmogus yra bekalbis gyvūnas, antra vertus, turintis kalbą ir galintis ja operuoti ir naikinti tikrovę. Šliogeris mano, kad tokioje paradoksalioje situacijoje, sekant Aristoteliu, reiktų ieškoti vidurio kelio su nukrypimu t.y. vis labiau ploninant kalbos sluoksnį. Šioje vietoje, pagalvojau, kad būsena "Aš matau" būdinga tik vaikystei, kuomet žmogus tik žiūri į tikrovę ir joje veikia dar neoperuodamas jokiomis sąvokomis, tačiau suaugęs žmogus jau pernelyg "sugadintas", kad galėtų grįžti į pirmykštį Edeną.
Kitas Šliogerio taikinys tai Ekranas (čia įeina ir TV, ir FB, ir kompas), kuris tikrovę paverčia pramoga, priverčia mus užimti Dievo poziciją t.y. atsistoti "anapus gėrio ir blogio". Kiekviena tragedija rodoma ekrane yra pramoga, nes iš esmės mūsų nepaliečia. Galime pasižiūrėti naujienas apie karus, sprogdinimus, o vėliau eiti ramiai valgyti vakarienės, nes tai dar tik vienas įvykis praėjęs pro šalį.
O dabar apie sielą.
Viena vertus,tai irgi bereikšmis žodis, Niekio burbulas, kaip sako Šliogeris, tačiau visgi jis jam teikia begal pozityvią reikšmę, teigdamas, jog tai bekalbis ir antjuslinis darinys aplink kurį telkiasi tokios puikios savybės kaip vyriškumas, orumas ir t.t. Moterys, be abejo, sielos neturi, joms būdingas sentimentalumas ir visos kitos ydos (Įdomu, ką apie tai pasakytų jo žmona, anūkė ir knygos leidėja Giedrė Kadžiulytė
). Mano nuomone, tai vienas iš tų Šliogerio nusišnekėjimų, kurie jam kažkaip dėsningai būdingi. Matyt, šalia stiprių minčių, visuomet turi būti šiukšlių ir paplavų, o kaipgi be jų.
Kaip sako A. Nyka - Niliūnas, filosofas, kuris nieko neįžeidė yra nieko vertas.
Ir dar labai patiko mintis apie objektyvumą t.y. tas, kuris "mato objektyviai turėtų nieko nematyti", nes bet koks dalykas, reiškinys ir t.t. yra perleidžiamas per subjektyvumo prizmę.
Dar yra hominido (civilizuoto barbaro) ir filotopo perskyra. Filotopas tai valstietis + filosofas t.y. nauja žmogaus rūšis, išrasta Šliogerio. Būtent filotopas ir yra tas mažakalbis, tikrovę matantis žmogus. (Bet ne moteris, aišku).
Galėčiau dar prirašyti, nes knyga giliai "užkabino", pagimdė nora permąstyti tam tikras savo nuostatas bei įsivaizdavimus, tačiau nenoriu jūsų varginti, juk vasara, laikas bent jau laikinai pagyventi tikrą gyvenimą gamtoje, be grafiko, be kasdienių rūpesčių, o toji "kasdienybės metafizika" slegia savo negatyviu intesyvumu, nors ir kviečia gyventi taip, kaip aukščiau apsakyta.
Bet aš Šliogerį šiuo atveju visai pateisinu, bo atsilaikyti prieš tokį didelį fiktyvių banalybių srautą, kuris mus supa, įmanoma tik tokiu būdu. Galbūt.
gavosi romanas apie likimą, o ne apie meilę. Nors Vagneris reikalą kiek pataisė 
