Sveikos, grįžau ir aš iš Druskininkų, tos atpalaiduojančios procedūros (aš konkrečiai Eglėje buvau) - jėga 
Turiu klausimą - planuoju profilaktiškai ginekologiją ir žarnyną išsitirti, dėl polipų ir pan. Mano supratimu geriau kai žiūri žmonės turintys patirtį su onkologija. Ką patartumėt? Ar pvz pas Intaitę NVI galima registruotis apžiūrai su siuntimu, turint genetinę mutaciją? Bijau poliklinikos ginekologių formalaus požiūrio.
NVI konsultuotis oficialiai priima tik poliklinikos gydytojos.
Intaitė dirba NVI ligonjnėje, bet ir dabar turi privatų kabinetą Santariškėse.
Mane ji operavo, nuostabi gydytoja.
Sveikos, merginos. Jungiuosi į jūsų grupelę. Tarpušvenčiu gavau "dovanėlę". Kolonoskopijos metu tiesiojoje žarnoje buvo aptiktas darinys. Man 34 metai, giminėje tokių susirgimų nebuvo. Poliklinikos slenkstį pradėjau minti nuo rugsėjo mėn., nes pajutau pilvo pūtimą, maudimą ir pastebėjau, kad tuštinimasis pakitęs. Deja, bet viskas buvo nurašoma stresui, persidirbimui ir buvo manoma, kad tai dirgliosios žarnos sindromas. Kraujo tyrimai idealūs. Bet man vis tiek toliau buvo neramu ir toliau myniau slenksčius. Tik lapkritį padarė kalprotektino tyrimą. Rezultatas buvo teigiamas, nors tuštinantid kraujo nepastebėdavau. Paskyrė gastro žarnyno rentgeną, kuriam priėjau tik gruodžio mėn. Visiškai niekinis tyrimas ir nesiūlau jo darytis. Nes ir procedūra nemaloni, ir mano atveju neparodė jokių pakitimų. Sako jūs visiškai sveika, galvą tvarkyti reikia. Laimei, kad savo užsispyrimu dėka buvau pati savo iniciatyva užsirašiusi kolonoskopijai BAKe pas Tomą Poškų. Labai puikus gydytojas ir dabar mane gelbėja. Po kolonoskopijas rastas darinys. Biopsijos rezultatai buvo nuteikę labai teigiamai, nes diferianciacijos lygis aukštas G1. Deja KT tyrimai šnd smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Išplitimai matyti kepenyse. Dar šią savaitę laukia rezonansas, bet po ilgo pokalbio su gydytoju telefonu jau aišku, kad stadija 4 ir laukia cheminis gydymas iškart. Labai gelbėja gydytojas, nes pas onkologus bando užrašyti skubos tvarka. Savijauta tragiška, gyvenu su raminamaisiais, nes neįsivaizduoju kas laukia. Apie mano situaciją žino tik MB ir draugė. Su abejais šiandien paverkėm. Labai stiprų palaikymą iš jų turiu. Sunkiausia bus pranešti mamai. Kaip jūs tai pranešėt tėvams? Turiu labai didelį norą gyventi ir įveikti ligą. Tikiuosi noras ir tikėjimas padės. Gal kas ėjot pas psichologus? Gal vyksta kokios psichologinės grupės? Kol kas dar einu į darbą, padeda nutolinti mintis.
Aš galiu pakomentuoti dėl psichologinės pagalbos - jei esate Vilniuje galite eiti į http://kraujas.lt/ve...logine-pagalba/, NVI vėžio informacijos centras paskutiniu metu dažnai renka savipagalbos grupes onkologiniams ligoniams, taip pat ten dirba keletas psichologų, kurie teikia psichologinę pagalbą gydymosi NVI metu. Teiraukitės gydytojų, kaip pas juos papulti, nes tiksliai nežinau. Hospitalizuoti ligoniai gali tiesiog pasiprašyti, kad jiems paskirtų konsultaciją, o ambulatoriniai kaip papuola, tiksliai nežinau. Žodžiu, teiraukitės gydytojo. Psichologinės pagalbos galimybių yra daugiau ir prieinamesnių, nei manot Ir šiuo metu tikrai būtų tinkamas metas jos ieškoti ir gauti, kad padėtų susitaikyti su diagnoze.
Sveikos, merginos. Jungiuosi į jūsų grupelę. Tarpušvenčiu gavau "dovanėlę". Kolonoskopijos metu tiesiojoje žarnoje buvo aptiktas darinys. Man 34 metai, giminėje tokių susirgimų nebuvo. Poliklinikos slenkstį pradėjau minti nuo rugsėjo mėn., nes pajutau pilvo pūtimą, maudimą ir pastebėjau, kad tuštinimasis pakitęs. Deja, bet viskas buvo nurašoma stresui, persidirbimui ir buvo manoma, kad tai dirgliosios žarnos sindromas. Kraujo tyrimai idealūs. Bet man vis tiek toliau buvo neramu ir toliau myniau slenksčius. Tik lapkritį padarė kalprotektino tyrimą. Rezultatas buvo teigiamas, nors tuštinantid kraujo nepastebėdavau. Paskyrė gastro žarnyno rentgeną, kuriam priėjau tik gruodžio mėn. Visiškai niekinis tyrimas ir nesiūlau jo darytis. Nes ir procedūra nemaloni, ir mano atveju neparodė jokių pakitimų. Sako jūs visiškai sveika, galvą tvarkyti reikia. Laimei, kad savo užsispyrimu dėka buvau pati savo iniciatyva užsirašiusi kolonoskopijai BAKe pas Tomą Poškų. Labai puikus gydytojas ir dabar mane gelbėja. Po kolonoskopijas rastas darinys. Biopsijos rezultatai buvo nuteikę labai teigiamai, nes diferianciacijos lygis aukštas G1. Deja KT tyrimai šnd smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Išplitimai matyti kepenyse. Dar šią savaitę laukia rezonansas, bet po ilgo pokalbio su gydytoju telefonu jau aišku, kad stadija 4 ir laukia cheminis gydymas iškart. Labai gelbėja gydytojas, nes pas onkologus bando užrašyti skubos tvarka. Savijauta tragiška, gyvenu su raminamaisiais, nes neįsivaizduoju kas laukia. Apie mano situaciją žino tik MB ir draugė. Su abejais šiandien paverkėm. Labai stiprų palaikymą iš jų turiu. Sunkiausia bus pranešti mamai. Kaip jūs tai pranešėt tėvams? Turiu labai didelį norą gyventi ir įveikti ligą. Tikiuosi noras ir tikėjimas padės. Gal kas ėjot pas psichologus? Gal vyksta kokios psichologinės grupės? Kol kas dar einu į darbą, padeda nutolinti mintis.
Aš tevu neturiu, bet turejau pranesti vaikams, kuriems buvo 19,21,23 metai. Tai padariau telefonu, nes skambinejo man ir zinojo, kaip mes smaikstavom, kad "ieskau vezio" Santaroj. Gal ir ziauru, bet tuo metu taip galva " rase". Nebuvo kaip filme suseda ratu visi ir pranesa... Gal ir gerai galvoju-visi gavo galimybe savaip isgyventi ir issiverkti. Puikiai tave suprantu, isgyvenau ta pati... Ginčijausi su Tulyte, kad ji klysta, kad man ne vezys, nes mano ginekologe nerado pakitimu kiausidese...Tik ta vandeni istraukit is pilvo ir vaziuoju namo...Man labai padejo sis forumas, aisku labai uztrukau kol radau, nes paieska niekaip nerado, labai jau uzslaptintas pavadinimas Rašiau beleka, kas tuo metu vire galvoje, nepazistamiems zmonems lengviau uzkrauti savo emocijas ir vargus, o ir panos guode, sluoste nosi ir spyre siknon. Vienintelis gydytojas, kuris pasiule psichologine pagalba buvo NVI genetike Olga Liaugaudiene ( ji ten kazkaip atsakinga uz tai), bet nesinaudojau, nes ne Vilniuj gyvenu, o gal ir reikejo. Maciau jau Santaroj salia onkologu ir atsirado psichologo kab. Kai atkritau po 7 menesiu buvo sunku ypac kai prapjove ir uzsiuvo per operacija-tada buvo dugnas. Klauskit onkologu ar jus konsultuojanciu gydytoju, kur galima rasti pagalbos, nes tikrai reikia, kad padetu gydyti ne tik kuna.
agnuzeb, laikykis, man padėjo "Kraujas" grupė pradžioje šiek tiek, NVi psichologė Sandra Birbilaitė (labai, ir ji nemokama), ir blogo rašymas
Ačiū visoms mergaitėms už palaikymą. Tikrai labai svarbu kalbėti ir neužsidaryti savyje. Kalbu su MB, kalbu su drauge. Ji ketvirtadienį atvažiuos pas mane. Pavyko rytoj papulti pas Tulytę gudytojo Poškaus dėka. Labai esu dėkinga jam, kad taip rūpinasi ir nepalieka likimo valiai. Darinukai kepenyse nėra dideli, tik jų daug. Tikiuosi, kad jie chemijai lengvai pasiduos ir, kad nebus kažkokios baisios genų mutacijos, kuri sunkiai pasiduotų vaistams. Tad kartu su MB rytoj ryte važiuosim į Santarus į pirminę konsultaciją. Gyvenu Vilniuje, tad tikiu, kad pagalbą bus lengviau gauti. Man dar labai padeda kunigo Algirdo Toliato pamokslai. Kiekviename pamoksle atrandu sau ką nors paguodžiančio. Kaip kažkada sakė, svarbiausia patiems nepasidaryti kliūčių, neužsiblokuoti ir priimti kaip iššūkį. Savo ligą priimu kaip iššūkį mano gyvenime, kurį turiu įveikti. PRIVALAU! Ašarų aišku neišvengiu. Vakar grįžtant po darbo taxi kalbėjau su drauge ir abi verkėm. Po to tylėjom ir verkėm. Tiesiog taip jutau artimo žmogaus palaikymą. Jos sūnukas matydamas, kad mama verkia, man vakar į telefoną parašè Agne, neliūdėk. Nors vaikas mažutis ir situacijis rimtumo nežino. Bet kartais vaikai pasako daug daugiau. MB glėby kūkčiojau kaip mažas vaikas. Nepamenu kada taip buvau verkusi. Nors liga baisi jr sunki, bet gera supradti, kad turi tiek mylinčių ir palaikančių žmonių, murie padės ligą įveikti. Svarbu tikėti!
