Aš nesiūlau nesigydyti. Tik sakau, kad priežasties pašalinimas padidina šansus pasveikti.
Aš nesiūlau nesigydyti. Tik sakau, kad priežasties pašalinimas padidina šansus pasveikti.
Domiuosi. Gyvenimas privertė.
Domiuosi. Gyvenimas privertė.
Ir kai pradejot tiketi pasveikot?
Nustojau sirgti. Mano kitokios problemos buvo.
Hedy, tai yra populiarioji psichologija ir ezoterika. Tik dar viena kažkieno tai nuomonė, o ne įrodymais grįsta teorija. Jos tikslas, na, pati suprantat....Kažkuriam laikui kol ją skaitai jinai užburia, tačiau su realiu gyvenimu nelabai turi ką bendro. Galima kažkokius momentus išsirinkti ir pritaikyti sau, savo motyvacijai, saves palaikymui, bet ne ligų gydymui. Aš tai vieno nesuprantu - kodėl, kai yra apendicitas, infarktas, insultas ir kt. ligos - yra kreipiamasi į medikus. Kai tik vėžys - tuoj prasideda būrimai iš kavos tirščių. Ir tiek žinovų atsiranda žinančių kaip liga atsiranda, kuo ją gydyti. Tik, deja, matom ką matom - nei tų priežasčių, nei gydymo metodų niekas nustaytyti iki šiol negali. P.S. Kadangi TIKĖJIMAS (nebūtinai religinis) kaip ir placebas daro stebuklus - gal kažkam užtenka ir tokių paaiškinimų. Sėkmės!
Atleiskit, paleiskit, pamirškit nuoskaudas ir pasveiksit.
O tai kaip su vaikais tada? Atleisti galbūt gali dievas, žmogus gali tik pasakyti, kad atleidžia, bet kaip galima atleisti girtam vairuotojui, kuris užmuša artimą žmogų, vaiką? Protas gali pasakyti, o kaip su širdim?
Vaikai taip pat serga nuo negatyvių emocijų. Pvz., kai man buvo 3 m., mirė tėvas, ir aš pradėjau blogai matyti.
Jei negalit atleisti, tiesiog negalvokit apie tai. Jei keikiate kažkokį niekšą, jam nuo to blogiau nebus, o jums - taip. Visais būdais stenkitės pamiršti.
Vaikai taip pat serga nuo negatyvių emocijų. Pvz., kai man buvo 3 m., mirė tėvas, ir aš pradėjau blogai matyti.
Jei negalit atleisti, tiesiog negalvokit apie tai. Jei keikiate kažkokį niekšą, jam nuo to blogiau nebus, o jums - taip. Visais būdais stenkitės pamiršti.
Tai kad kiti vaikai kudikiai serga. Nejaugi jie jau turi neapykanta. Nu zodziu....
Apibendrinus galima pasakyti - kad net nereikia gylintis į atleidimų, nuoskaudų pamiršimo ir t.t. mechanizma. Tai labai elementari teorija. Be abejo, jei pykstame, nervinamės, nešiojamės nuoskaudą, tai mus sekina. Taip pat, kaip ir visi kiti rūpesčiai (darbo, namų, santykių ir kt.). Bet tai yra GYVENIMAS. Ir nuo to niekur nepabėgsim. Reziumė - kuo labiau viskas POFIK - tuo mažiau streso ir ligų. Tačiau ne visiems vienodai atseikėta tolerancija stresui, nevienodas jautrumo jausmas. Aišku, dar priedo paveldimumas ir genetika savo daro
Apibendrinus galima pasakyti - kad net nereikia gylintis į atleidimų, nuoskaudų pamiršimo ir t.t. mechanizma. Tai labai elementari teorija. Be abejo, jei pykstame, nervinamės, nešiojamės nuoskaudą, tai mus sekina. Taip pat, kaip ir visi kiti rūpesčiai (darbo, namų, santykių ir kt.). Bet tai yra GYVENIMAS. Ir nuo to niekur nepabėgsim. Reziumė - kuo labiau viskas POFIK - tuo mažiau streso ir ligų. Tačiau ne visiems vienodai atseikėta tolerancija stresui, nevienodas jautrumo jausmas. Aišku, dar priedo paveldimumas ir genetika savo daro
Labai teisingai pasakyta 👍