Kartais įvykio prasmę supranti tik po kurio laiko. Taip ir man šįsyk atsitiko, vos ne po metų
Paskutinis vakaras viešbutyje. Su lietuviais ir rusakalbiais taip susibendrauta kad atrodėme lyg viena didelė amžinai besilinksminanti šeima. O toje šeimoje buvo viena porelė: santūrus ramus vyriokas ir oi kaip siausta jo žmonelė. Kiek susitikdavau jie vis būdavo atostogiškai atsipalaidavę, o tą vakarą ypač. Atsisveikinėjame,aš kitą dieną išskrendu, prisimename smagius nuotykius. Visą tą mūsų bendravimą stebėjo keliolika viešbučio svečių-turkų ir visi vyrai, anei vienos moterytės nebuvo. Bet elgėsi jie tvarkingai; akimis valgė, bet šiaip nesikabinėjo, nepuolė kalbinti, o nors mažiausio parodyto noro bendravimui iš moteriškos pusės laukė. Kiek jiems metų aš nė nepasakysiu, tie pietiečiai man ar 16 ar 36 visi papanašiai kartais atrodo
Staiga mano naujoji draugė ir sako- Pasibučiuojam atsisveikinimui, galima? O atsisakyti kaip ir nėra kaip, -Galima. Na apsikabiname ir tvirtai lietuviškai pasibučiuojame. Na o kaip lietuviai bučiuojais-tiesiai į lūpas. Vos tik spėjome apsikabinti jau šurmulys už mūsų nugarų kilio, o kai bučiavomies tai visas triukšmo uraganas turkų pusėje suūžė. Mes dar pajuokavome, ką jie čia dar pratęsimo laukia 
.
Prieš pora savaičių skaitau Smurkos blogo temą-
"Situacijos, kai būsite nesuprasti"
"...Į lūpas Turkijoje nesibučiuoja nei giminaičiai, nei bičiuliai, o tik taip pat vienas kitam neabejingi žmonės. Ne vienas iš jūsų tikriausiai prisimenate mūsų spaudoje aprašytą istoriją, kai lietuvaitė, išvykusi į Turkiją pasimokyti pagal studentų mainų programą, ten sutiko savo seniai nematytą bičiulę lenkę. Ir jos susitikusios pakštelėjo viena kitai į lūpas. Kažkas nufotografavo ir vietinei spaudai pridavė. Ten jos buvo aprašytos, kaip neigiamą įtaką Turkijos jaunimui darančios atvykėlės lesbietės, turėjo daug bėdų po to mergaitės.
Tačiau į skruostus ten bučiuojasi visi, tad ir vyrai, susiradę Turkijoje bendramokslių ar verslo partnerių, neturėtų atšokti kaip nuplikyti, kai pamato prie skruosto besiartinančią turko galvą " ( čia citata iš Smurkos blogo, nuorodos įmesti neleidžia)
Visa tai beskaitant man atmintyje dar vienas vaizdas iškyla.
Savo viešbučio vestibiulyje susitariau susitikti su drauge(ji Turkijoje beveik gyvena ir domisi, žino jos istoriją, papročius, tradicijas) Susitinkame, o toji lapė-snapė ir sako: Esame Turkijoje tai gal ir sveikinamies turkiškai. Na gerai, turkiškai tai turkiškai, apsikabiname ir į vieną ir į kitą žandą pakštelime. O kaip Turkijoje gali suprasti lietuvišką pasisveikinimą nė žodeliu neužsimena. Nieko nieko, kai kitą kart kai susitiksim sveikinsimies lietuviškai, dar ir vietą susitikimui paderinsiu kad koks atsiradęs įkyrus "gerbėjas" matytų,
nes kartais tokių įkyrių nuobodų neatstojančių pasitaiko 
per tiek metu ir tiek kartu keliavimo po turkija, mums pasiteisino tik sitas variantas. pries keleta metu, kai dar buvo litas, temoje skaiciavome ivairius variantus. todel sakau, kad galit nekvarsinti sau galvos. 
