Nerimo priepuoliai ir plius paroksizmai.. Turejau paroksizmus, pulsas budavo panasus, o priepuoliai po 9 val, nuimdavvo tik priėmimas. Padejo operacija,bet nerimas liko, kuri reikia valdyti, nes jis labai veikia tokius dalykus (man nerimas issaukia ekstrasistoles) . Bandykit pagert kazka is raminanciu, tokia panika nereikalinga tikrai, nieko cia nera baisaus, nemirsit tikrai 😊 O vat jei taip itemtai save stebesit, tikrai tu priepuolių bus daugiau, nervai ypač veikia tokius dalykus, patikekit,nes visi tie galuniu salimai, svaigimai, tai grynai nerimo sindromo, man taip buna.. O del paroksizmu, aisku nera gerai, bet tikrai nemirsit, gyvenkit normalu gyvenima ir aisku konsultuokites su kardioligais.
2. Holterio tyr ir veloergometrija prie šios ligos yra nereikalingi tyrimai
Sveikos, aš jau 5 dienos po RDA. Tik operavęs gydytojas jau darydamas procedūrą sakė, kad pas mane šiai procedūrai nepalanki širdies anatomija ( didelės CS žiotys) ir nelabai pavyksta padaryti prideginimų. Išraše parašė, kad atliktos aplikacijos lėtojo AV mazgo tako zonoje, recidyvo tikimybė išlieka. Ir nežinau kas bus toliau... O paroksizminę (supravetrikulinę) tachikardiją turiu jau daug metų. Tik širdelė pasidaužydavo kokią minutę , max 5 ir su kvėpavimo pratimu nusitraukdavo priepuolis. Buvau pas kardiologus, sako atsinešk kardiogramą tada ir žiūrėsim... Kol vieną kartą priepuolis nepraėjo ir atsidūriau reanimacijoje. Ten davė pūsti švirkštą ir sakė, jeigu nepraeis darys elektrošoką. Po keletos bandymų pūsti švirkštą - priepuolis praėjo. Dar palaikė tada keletą valandų ir išleido namo. Po keletos dienų miegojau sau ramiau ir nubudau nuo širdies daužymosi...ir vėl priepuolis nenusitraukia ir vėl ligoninė. Nepadėjo nei švirkštai nei leidžiami vaistai. Padarė elektrošoką, ritmas atsitatė. Tada jau turėjau kardiogramas ir tiesiu taikymu pas kardiologą užsiregistravau. Kuris patikino kad šita tachikardija yra pilnai išgydoma, tik reikia padaryti prideginimus. Tai vat ir ryžausi aš tam, dabar kai jau po visko, vis tiek neramu nes nežinai ar bus priepuoliai, kokie jie bus ar vėl teks elektrošoką priimti ar ne. Pati sau susivoki, kad reikia ramiai negalvoti apie tai, bet nelabai ,net mintys valdosi, vis nukrypsta į savo širdies plakimo klausymą.
Sesutės nusivedė i operacinę. O ten laukė gydytojas su 8 studentais - stebėtojais. Liepė gultis ant stalo, atsigulus, nuėmė visus drabužius, gydytojas dezinfekavo dešinį kirkšnį ir tada apklojo kažkokiu apklotu, kur atvira liko tik dešinės kojos kirkšnis. Tada gydytojas viską pasakodamas studentams ką daro, apšaldė ir bandė prisibrauti prie mano arterijų. Sekėsi jam labai sunkiai, nes kaip sakė vis uzsisiurbdavo vena. Tai mačiau tik kaip išpylinėjo kraują iš švirkštų ir juos plovė. Galų gale jam pavyko. Tada įvedė 2 elektrodus, viską rodė tiek man tiek studentams. Visiškai neskausmingas tas įvedimas. Jau vedant širdelė permušė kelis kartus, liepė į tai visai nekreipti dėmesio ir nesujaudinti. O kai pasiekė širdį. Tai kažką tik padarydavo ir priepuolis ir priepuolis. Girdėjau, kad kalba nevaldomas. Kad labai viskas hiperaktyvu. Kai pulsas buvo 240 ir reikia ramiai išgulėt, kažkaip sunku. O gydytojas liepė mažiau man jaudintis, nes adrenalino pilna ( taip studentams sakė). Nutraukus priepuolį darydavo kažkuriose vietose prideginimus ( kaip studentams pasakojo- tai vienose vietose skauda stipriau, kitose ne taip jautru. Tik aš tų jo pavadinimų neatsimenu). Kaip kada prideginant tikrai skaudėjo, bet liepė sakyt kai jau kentėt negali. Paskui įvedė dar vieną elektrodą, kažkokį truputį kitokį. Tai va taip sukeliant priepuolius, juos nutraukiant ir prideginant išbuvau operacinėje 2 su puse valandos. Po to parvežė į palatą ir liepė laikyti svorį ant kirkšnies ir geriau iki kito ryto nevaikščioti.Pasakė, kad kitą dieną gali skaudėt krūtinę, bet aš nieko nejaučiau. Šiaip procedūra bjauroka, bet nėra neištveriama. Dar kiekvienam kitaip- ar ras greit tą židinį ir jį lengvai pridegins. Ar taip kaip pas mane, sunkiai gavosi ( ir neaišku ar pavyko). Dar ir tų studentų pulkas stovintis ir visa stebintis.
Tai tiek, nežinau ar atsakiau. Jei kas domina klauskit☺
Man atliko procedūrą Kaune. Tų rezidentų vis tiek nesimato, stovi jie už širmos. Jiems komentuoja ne pats operuojantis daktaras, o daktaro asistentas, kuris "reguliuoja" aparatūrą, kada sukelti priepuolį ir kada prideginti (daktaro paliepimu). Ką jis ten kalba tikrai nesigirdi. Nesinervinkit, procedūra tikrai iškenčiama. Tiesa man truko ~2h, sudėtingas atvejis, teko keisti net deginimo elektrodą (pirminis pasirodė per silpnas, naudojo kažkokį su papildomu aušinimu, kad daugiau galios galėtų paduot 
). Bet ir tai iš esmės guli ir viskas. Baisiausia prieš pačią vietinę nejautrą ir kai matai, kokio dydžio kateterius suvaro į kūną. Aišku patys priepuolių sukėlimai tikrai ne gėlytės, bet ištveriama. O pačio prideginimo beveik nesijaučia(tik kai kuriose zonose).
aciu jums labai uz pasidalinta patirti. O kaip jus jautetes kita diena? Kaip savijauta?
