Bus balius, bus baliukas, džiaugsis jojo pimpaliukas; jei ne pimpa, nebūt baliaus - nei krikštynų, nei veseilios.
Mūsų vestuvės buvo bobų vasarą, spalio mėnesį. Pataikėm atšilus orams, žolė žaliuote žaliavo, šilta buvo, o ir jaunėlio sūnaus krikštynos taip pat buvo spalio mėnesį. Taip norėjom.
Mūsų vestyvės irgi buvo rudenį - rugsėjo pabaigoje, kai gamta dar nebuvo pasiruošusi miegui ir žavėjo savo spalvomis.
Labai labai myliu gegužę, kai vėlyvas pavasaris platoniškai pereina į ankstyvą vasarą, net ir dabar, užsimerkus ir įkvėpus tą gaivų gamtos oro dvelksmą užuodžiu.
Oho kaip čia jūs visokiais prisiminimais ir nostalgijom dalinatės.
Pavasarį tėviškė pasipuošia nuostabiais obelų žiedais, tas vaizdas džiugina ir virpina mano širdį.
Mano tėčio viena iš mylimiausių dainų "Kai sužydės po mano langu, balta šakota obelis ir jų malonus kvapas, mano bakūžėje pasklis...". Šaknys tėčio iš Dzūkijos (kaip ir mamos), o jau taip gražiai moka armonika griežti, net ir dabar, ir dar taip gražiai valsą. Gal 10-ties metų jau mokėjau valsą šokti, tėtis išmokė. Toje kartoje buvo taip, kad jei jau valso nemoki šokti, tai jau žlugęs reikalas 
Taip, tavo tėvai sako.tiesą. Valso nemoki-slėpkis po pernykščiais lapais. Mano tėtis irgi grojo akordeonu ir armonika, grojo vestuvėse ir krikštynose.
Esu krikštyta kovo 8 dieną, kai buvau 2-jų mėnesių kūdikis. Diena tokia ne specialiai buvo pasirinkta, visai atsitiktinai, viskas buvo skubos tvarka, nes sirgau dvipusiu plaučių uždegimu. Tėvai pasakojo, kad buvo baisu - išgyvensiu ar ne.
Tėvams buvai ir esi jų džiaugsmas.
Vaikai - džiaugsmas ir rūpestis.
Neįsivaizduoju gyvenimo be sūnaus. Jis mano didžiausias džiaugsmas.
