Vargšai tie, kurie netiki. Taip skuba gyventi, visus malonumus iš karto susiurbti ir dažnai tada labai greitai miršta.
Bet čia ginčytinas klausimas - gal, kaip tik , vargšai tie, kurie tiki, kad bus dar kitas gyvenimas. O jeigu jo nėra? Taip ir numirs, tik kad praėję per gyvenimą.🙂
Niekas nesugrįžo iš ten ir nepasakė, kaip.ir kas yra.
Niekas nesugrįžo iš ten ir nepasakė, kaip.ir kas yra.
Čia panašiai kaip su kai kurių žmonių jų turimu įtikėjimu o ką žmonės pasakys?
O ką jie pasakys? Nuteis? Žmonės vis vien ką nors kalbės, net jeigu ir viskas klostosi tobulai.
Tai kokia prasmė bandyti atitikti kažin kieno lūkesčius ir įtikti pašaliniams? Taip sudužta daugybe svajonių ir planų. Tiesiog dėl visuomenės nuomonės baimės; ką pasakys kaimynai, artimieji, draugai, kolegos ir kt.
Aš tikiu Karma; kai savo indą pripildome sukauptais gerais darbais, kad dažniausiai už blogus darbus sumokame, kad nugyvename ne vieną gyvenimą (todėl matome deja vu; kažkur jau tai buvo, tai atsimenu, tą mačiau, aš čia buvau...), o tai, ką darėme ankstesniuose, turi įtakos dabarčiai. Kad neišspręstos bėdos persekioja tol, kol galiausiai atkreipi į jas dėmesį. To dabartis ir moko - spręsti problemas ieškant jų šaknų.
Tai veiksmų ir praeities įvykių algoritmas, kuris veikia dabartinį mūsų gyvenimą ir ateitį.
O kuo tikėti ar netikėti - kiekvieno apsisprendimas. Kartais sakoma, kad gerai (kai turi) kažkuo tikėti, nes kartais žmogus pavargsta tikėti tik savimi.
Tikiu, kad nėra vien tik atsitiktinumų, kad visi sutikti žmonės mūsų gyvenimo kelyje nėra tik šiaip atsitiktiniai praeiviai, kad jie yra mūsų mokytojai kurie yra ir geri ir blogi, vieni moko gerų dalykų kiti moko pamatyti blogį ir parodyti kaip nederėtų elgtis, o visą kitą priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų pasirinkimo, kaip ir kuo ta savi indą pripildysime.
Mano toks požiūris, gyvenimo filosofija, ir irgi nežinau kaip ir kas yra iš tikrųjų, bet aš kažkodėl tuo tikiu, vidumi, viduje. Ir aš dar vis tikiu, gėris nugali blogį
O ką jie pasakys? Nuteis? Žmonės vis vien ką nors kalbės, net jeigu ir viskas klostosi tobulai.
Tai kokia prasmė bandyti atitikti kažin kieno lūkesčius ir įtikti pašaliniams? Taip sudužta daugybe svajonių ir planų. Tiesiog dėl visuomenės nuomonės baimės; ką pasakys kaimynai, artimieji, draugai, kolegos ir kt.
Aš tikiu Karma; kai savo indą pripildome sukauptais gerais darbais, kad dažniausiai už blogus darbus sumokame, kad nugyvename ne vieną gyvenimą (todėl matome deja vu; kažkur jau tai buvo, tai atsimenu, tą mačiau, aš čia buvau...), o tai, ką darėme ankstesniuose, turi įtakos dabarčiai. Kad neišspręstos bėdos persekioja tol, kol galiausiai atkreipi į jas dėmesį. To dabartis ir moko - spręsti problemas ieškant jų šaknų.
Tai veiksmų ir praeities įvykių algoritmas, kuris veikia dabartinį mūsų gyvenimą ir ateitį.
O kuo tikėti ar netikėti - kiekvieno apsisprendimas. Kartais sakoma, kad gerai (kai turi) kažkuo tikėti, nes kartais žmogus pavargsta tikėti tik savimi.
Tikiu, kad nėra vien tik atsitiktinumų, kad visi sutikti žmonės mūsų gyvenimo kelyje nėra tik šiaip atsitiktiniai praeiviai, kad jie yra mūsų mokytojai kurie yra ir geri ir blogi, vieni moko gerų dalykų kiti moko pamatyti blogį ir parodyti kaip nederėtų elgtis, o visą kitą priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų pasirinkimo, kaip ir kuo ta savi indą pripildysime.
Mano toks požiūris, gyvenimo filosofija, ir irgi nežinau kaip ir kas yra iš tikrųjų, bet aš kažkodėl tuo tikiu, vidumi, viduje. Ir aš dar vis tikiu, gėris nugali blogį
Aš urgi tikiu, kad gyvenime blogis grįžta blogiu , kad reikia ištiesti pahalbos reikia, kai jos reikia kitam žmogui, kad gyvenimw niekas nevykata šiaip sau. Kažkada tikėjau ir ateiviaia, bet dabar tikrai ne .
.
O aš kažkada netikėjau ateiviais, dar juokiausi iš vieno mokytojo mokykloje, kuris labai karštai tikėjo, o dabar žinau, kad tai ne juokas ir tikiu, kad jie yra. Net pati esu kažką tokio nuostabaus ir nepaaiškinamo mačiusi. Man atrodo naivu tikėtis, kad visoje galaktikoje, gal net reiktų sakyti - daugybėje galaktikų, mes esame vieni.
Aš mačiau kažkokį keistą dangaus kūną, kurį ligi šiol atsimenu, nes tas matymas buvo labai raiškus, vakare, prieš saulėlydį.
Kiekvienas saulėtekis ir saulėlydis sutrumpina mūsų gyvenimą, o priklausomai nuo žmogaus dvasinio augimo, jo dangus tampa subtilesnis.
Tėviškėj būdama dažnai atebiu saulėlydžius ir grožiuosiu žvaigždėtu ir paslaptingu dangumi.
Ilgesys suvirpina visas širdies stygas.
Nežinau, kada išeis iš manęs liūdesys ir prisiminimai.
Tai lai neišeina, juk jie dalis tavęs 
Svarbu tik, kad gražiai į lentynėles susidėtum, uždarytum saugiai ir nuolat jais negyventum
Svarbu tik, kad gražiai į lentynėles susidėtum, uždarytum saugiai ir nuolat jais negyventum
Dar kai buvau paauglė man įstrigo vieni žodžiai, kad iš žmogaus galima viską atimti, bet prisiminimų - niekada.
