QUOTE(zazu @ 2016 05 22, 18:56)
Liūdna istorija Užjaučiu...
Apkabinu
Kalbėjom kurią dieną su vidurinėle (6 metų) ir ji išsikalbėjo, kad jai vis dar liūdna, kad netekom broliuko... Ir kai abi jau gerai ašarojom apie broliuką bekalbėdamos, ji mus abi paguodė sakydama, kad broliukas tikrai naktimis atskrenda pas mus, paglosto visiems galvas, pasako, kad mus myli ir skrenda atgal į dangų mūsų laukti... Ir mes būtinai su juo ten ir susitiksim... Kadanors...
Apkabinu
Kalbėjom kurią dieną su vidurinėle (6 metų) ir ji išsikalbėjo, kad jai vis dar liūdna, kad netekom broliuko... Ir kai abi jau gerai ašarojom apie broliuką bekalbėdamos, ji mus abi paguodė sakydama, kad broliukas tikrai naktimis atskrenda pas mus, paglosto visiems galvas, pasako, kad mus myli ir skrenda atgal į dangų mūsų laukti... Ir mes būtinai su juo ten ir susitiksim... Kadanors...
Mano vaikai tai taip ir nesuzinojo, nespejom pasakyti. Isvis zinojo tik keli artimiausi zmones, vyrui buvo bloga nuojauta. O as tikejau, kad viskas bus gerai. Matyt, save itikinau.
Kad laikas gydo, tai tikra tiesa, pati kazkada jau tai isgyvenau. Tik dabar tas laikas taaaip letai eina, dienos tokios ilgos.