Jei galima, prisijungsiu prie diskusijos "sakyti ar nesakyti" su savo nuomone. Studijuoju medicinos psichologiją ir per vieną paskaitą kaip tik diskutavome, sakyti ar nesakyti žmogui, apie prastą jo būklę. Tai vienareikšmiškai su šioje srityje jau ilgus metus dirbančia dėstytoja nutarėme, kad reikia sakyti. Būtinai, nes 1) žmogus pats nujaučia, kad jam jau nebegerai ir, jei kiti tai slepia, kyla nepasitikėjimas, izoliacijos jausmas ir visi kiti negeri jausmai; 2) sužinojus traumuojantį dalyką - šiuo atveju, kad gydymas nepadeda - žmogus patiria ne tik neigiamų, bet ir teigiamų pokyčių savo gyvenime, turi laiko susitaikyti su savo padėtimi, kartais net jaučia palengvėjimą, tampa laisvesnis ir todėl gal net galima sakyti, kad laimingesnis.
Labai jums patarčiau, kadangi jau daktarai vyro neinformavo kaip kas ir užkrovė šią naštą jums, apsilankyti pas psichologą, jis padėtų pačiai susitvarkyti su diagnoze, pamokytų kaip tai pasakyti vyrui. Vyrą taip pat, jei sutiks, nukreipti pas psichologą, kad padėtų jam priimti šitą žinią.
Jei nežinot kur eiti - bent jau Vilniuje yra "Onkopsichologijos ir komunikacijos centras", ten pasidomėkite, gal gautumėt konsultacijų. Anksčiau jie ir nemokamai konsultuodavo, dabar nežinau. Tose pačiose Santariškėse yra onkopsichologų, reikia tik klausti ir prašyti.
Gaila, kad taip susiklostė Jums viskas. Stiprybės.
