Dvasinės ligų priežastys -15

Sveikos merginos, gal zinote dvasine ligu priezasti del ektopinio (negimdinio) nestumo. Kodel taip galetu ivykti. Save analizuoju jau keleri metai, atrodo  nera ka labai slepciau nuo saves, ir va toks gan retas atsitikimas, idomu gal esate skaite, rusiskai deja neskaitau.. Nestumas buvo desniame kiausintakyje, kiausintaki issaugijo.

Papildau, kad vaikelis buvo labai laukiamas, neabejojau nei savim nei jo teciu, abu norejome buti tevais, jau is anksto ji kvieciau ateiti, kazkodel maniau, kad tai bus berniukas, dar pries laukiantis pajusdavau tokio dziugesio spirgesi viduje, kai slapta sypsena atsirasdavo pas mane, pamascius, kad gal jau. Iki galo dar vis vyliaus, kad bus stebuklas. O dabar bijau vel pasikartojancios situacijos, bijau (nors labai nenoriu programuotis, bet saves negaliu apgauti) kad nepavyks ilgai..  

Isivaizduoju, kad gali buti del santykiu su mama, niekad nebuvom labai artimos, dabar ji labai nori bendrauti, nes ji viena, neturi antros puses, visada rinkosi labai netinkamus partnerius, reikalauja demesio, nori man duoti patarimus, nori keltis arti gyventi, as to nenoriu.. nors ja myliu ir kitos mamos niekad nesirinkciau, ta galiu pripazinti iskart, yra buve situaciju, kad kiti ja puola, tuomet manyje pabunda tarsi zveris, ginu ja. ji mano mama kokia yra, man gal sunku i ja ziureti kaip i mama, saugancia, globojancia, jau nuo maziukes taip buvo, nesusikure tas pagarbus rysys, jos patarimai man netikdavo, jais nesivadovavau, tikriausiai nemazai ja iskaudinusi esu. Jai visada labai rupejo materialus dalykai, vyrai buvo svarbu su statusu, gal labiau link blogiuku trauke, man ji ne syki pirso vaikinus, kurie turejo pinigu, bet veliau pasirode esantys labai ne kokie vyrai savo zmonoms. tuo tarpu mano pasirinkti vaikinai, jos niekad nezavejo, buvo per paprasti. ji visada aukstino mane, kad as pasieksiu didele karjera, turesiu grazius namus, o as sakydavau, kad man tai nesvarbu (gal priesinaus jai). ji mane dievina iki siol, kaip isskirtine ir nuostabia, zinau, kad ji manyje uzaugino dideli ego ir pasitikejima, bet su laiku jis apsilauze del mano pacios patirciu.

Sunku jai, nes ji neturi nei draugu, nei antros puses, nesutaria su broliais , sesem, mano brolis ir as jai viskas ka ji turi. Ji labai tyras zmogus, ji tarsi vaikas suaugusios moters kune, bet nezinau, kaip as ja turiu priimti, ar cia ta problema del ko galejo atsitikti sis skaudus ivykis, jei taip, ar turi ji keltis gyventi prie musu, kad man ji butu isbandymas ne tik reciau , bet ir kiekviena diena.. zinau, kad kol tenkindavau jos norus, vezdavau ja kur ji noredavo (ji neturi teisiu, darbo, visais atzvilgiais priklauso nuo kitu) mes pykomes, as pykdavau, bet jai buvo gerai, kai nustojau tai daryti, nebepildau jos noru, nevaziuoju kartu i renginius, ar kur kitur kur ji noretu (su kuo daugiau ji neturi) as jauciuos geriau, lyg tikresne pries save, bet kazkas cia ne taip, kaip man suzinoti ka slepiu nuo saves. Neseniai su ja kalbejome, kad ji nori kad butume drauges, pasakiau, kad as negaliu, kad nuo mazens mes niekad nesikalbejom, kad tiesiog negaliu jai issipasakot kaip draugei, bet ji mano mama ir as ja myliu, bet negaliu jai buti drauge, tiesiog tokios drauges nenoriu. Atrodo kad dabar ji tik ivertino, kad mes jos vaikai, galime jai buti viskas. Viskas labai sviezia, bet netgi apie sia tika ivykusia situacija man tokia skaudzia, jai pasakyt nesugebejau, nezinau kaip jai sakyt, kas idomiausia, neseniai ji irgi turejo panasaus tipo operacija, laparoskopu, lankiau ja, negalejau jos uzjausti, gal man tas pats atejo? ji tiesiog reikalavo demesio, uzuojatos, skambinos visiems, man, pasakojo viska iki smulkmenu, o manyje kilo tik nepriemimas, o ne atjauta. Kai tai rasau, jauciuos despote. Musu mama mus visada mylejo, taciau jau nuo pat maziukes ji su manim elges ne kaip su vaiku, ka man daryti, kaip priimti viska iki galo.

Prie to pacio po operacijos prisidejo kaklo skauskmas is visu pusiu ir angina. 

Kiek moterų Žemėje nesutaria su savo mama, būna iš viso net nebendrauja, o gimdo vieną vaiką po kito? Bet joms tikriausiai dzin, o jums ne dzin.
Jumyse matyti labai daug užsispaudimo ir skausmo, nemokėjimo prisitaikyti jaučiasi. Tas jums tikrai kenkia. Gal į tokį užspaustą organizmą ir nenori ateiti vaikelis. Jam gi reikia erdvės, pūstis
Negi galvojate, kad kitų mamos vienodai mąsto dėl visko su dukromis, vienodo temperamento ir energetikos? Aišku, kad ne. Pvz. mano mama visiška mano priešingybė. Ji labai pasiaukojanti, labai gerietė, visiems padėti nori, patarti. Tai man irgi atrodo tada, kad landi, ko kišasi, po to tik nukenčia nuo blogų žmonių, kurie neįvertina jos aukų ir t.t. Bet nepaisant to - ji mano geriausia draugė. Ji juk mama. Kas iš to, kad pasibaram, aš ją aprėkiu, ji mane aprėkia Bet visos paslaptys tik tarp mūsų, negi svetimam sakysiu?
Draugių rasite visur, bet kur. Net jei kada ligos patale gulėsite, juk ligoninėje galite susidraugauti vistiek. Bet mama buvo, yra ir bus tik viena
Išlaisvinkit savyje tuos gniaužtus, necharakterizuokite jos, negalvokite, kad ji tokia ar anokia, o jūs kitokia. Koks skirtumas, ji jums giminė, giminėms reikia atleisti. Apkalbinėkite svetimus, ne savo mamą Be to, ji jus dar ir gerai programavo, šaunuolė mama. Ar būtų gerai, kad sakytų: tu netikša, nepakankamai gera kaip kiti? Tokios mamos jums pavydėtų daugelis. Draugaukite ir mėgaukitės. Nes jei dabar neišsilasvinsite, tai po jos mirties, jums gali būti dar blogiau, galite iš viso užsigraužti, kad ją atstūminėjote. Skirkite tiek laiko, kiek galite, svarbu nuoširdžiai ir laisvai

Taip, viskam tam pritariu, ir ta dalyka labai vertinu, kad mama mane teigiamai programavo, tai issakiau kaip didziausia pliusa. Mano mama labai geras ir tyras zmogus. Bet nezinau del tu draugysciu, kaip tai padaryt, mano mama nebutinai paslaptis laikytu nepasakytas kitiems, nors gal tai ir nelabai svarbu, kaip ir minejau vertybes musu irgi skirtingos, bet gal nebutina vadovautis tais patarimais, tik uztenka juos isgirsti, issakyti savo nuomone graziai ir ramiai, priimant mama? tuo paciu tik dabar atrandu, kad to jos nuosirdaus naivo tikejimo kitais pasimokyti tikrai galiu, dziaugsmo smulkmenomis, kartais stebiuos, kad beveik 60 metu moteris gali buti tokia vaikiska (geraja prasme) savo sirdimi kaip sakote kad su mama pasipykstate, pas mus buna panasiai, paskui susitaikom. Kaip ir jus mano mama sako, kad as daug laikau uzgniauzus. Analizavau ar pykstu ant mamos, nes buve tokiu ivykiu, kai ji manimuliavo mumis, kai buvom maziukai, uzkrove nasta man ant peciu kol dar buvau vaikas, elgesi netinkamai, bet isvadas padariau, kad nepykstu, tikrai ne, tiesiog joje matau irgi pasimetusia maza mergaite, jos vaikyste nebuvo lengva, tiek ir visas gyvenimas, neturiu ko pykti, ji mylejo labiausiai kaip mokejo. Tikriausiai tik pati galesiu atrasti mums su mama tinkamiaisia rysi, koks jis turi buti. Tik pastebejau, kad kol esu toliau, viskas atrodo gerai, su kitais zmonem esu atvira, bet tik atsiduriu arciau mamos tarsi viskas uzsirakina, nemoku jai atsiskleisti, nors pirmuosius zingsnius jau esame abi padare, t.y. atviresnius pokalbius.

Bet del uzspaudimo jus teisi, turiu tai ir kiek pamenu tokia buvau nuo pat maziukes mergaites, atsimenu save tokia net priesmokykliniame amziuje.  Tuo paciu esu labai atvira, gal tai tik kauke, nezinau

Dešinė pusė su mama negali būti susijus
Ir labiau ne su šiuo gyvenimu.

Sveiki, dekui uz issakyta nuomone, deja nelabai ka jauciu sau padesiu su siomis ziniomis..   

Niekas nėra tobulas Ankstesniais laikais kai kurie tėvai iš viso siaubingai vaikus augino psichologine prasme, bet jiems atrodė, kad daro gera. Yra labai daug kompleksuotų žmonių, be savivertės ir pan., nes tėvai apluošino gerokai. Pažįstu artimai tokių žmonių. Tai visi jie ieško tam tikrų būdų. Pvz. viena žino, kad susipyks su mama, tai susitinka pagrinde tik pramogoms. Kartu važiuoja į spa, į koncertą ar pan., kad būtų šalia kitų žmonių, kad negalėtų gal tiek atsiverti, ginčytis ir pan. Kitas gi asmuo tiesiog sau pripažino, kad tėvai nu žiauriai netobuli, gal nėt gėda tam tikra prasme dėl jų elgesio ir supratimo, bet kur juos dėt? Tai tiesiog nededa jokių vilčių, kad ateis diena, kai vienas kitą supras, susikalbės ir pan. Paleido situaciją. Džiaugiasi tuo, kad dar gyvi, save patys susitvarko, paskendę savo reikalinguose ir nelabai darbuose ir pan. Sveikina per šventes, trumpam užlekia ir viskas. Išmąstė viską kiek ko tėvai jam pridirbę yra, išvirškino tai, atliūdėjo, o dabar žiūri savęs, savo gyvenimo ir savyje nebesiknaisioja. Tiesiog žino, kad tėvai duotybė, nepakeisi jų kitais, o jei negali pakeisti, tai jokios pastangos nepasiteisins. Tada geriau nieko nedaryti ir negalvoti, išlaikyti gražias akimirkas galvoje, o blogas prisiminti, tik jei reikalas bus, pvz. tėvai norės kur nors įvelti, sakydami, kad bus gerai, sutik ir t.t.. Tada ir reikia atsiminti, kad pvz. negalima sutikti su tėvų pasiūlymu, nes po to vėl nervai pakriks Bet nuolat nereikia kapstyti ir atsiminti

nuolat ir nekapstau, bet gal ir lieka tuomet kazkas tokio uzspausto? analizuoju cia daugiau, nes situacija pastumejo, tiesiog viskas gerai pas mane atrodo, nerandu ka daugiau analizuoti, tik santykiai su mama nera isgvildenti iki galo va ir dabar situacija, kaip kad sakai, nesivelti, nes zinai kas bus. Pakvieciau mama i svecius, nes noriu jai papasakot kas ivyko, zinau, kad ji turi zinoti, jai tai svarbu, man ir tikriausiai svarbu, tik to nezinau dar imi galo. Ji mainais kad atvaziuot, nori suzinoti

kokiu linksmybiu bus, as noreciau tiesiog pabuti pradziai diena, bet ji nori iskart kelias, nu ir gerai, sakau iki savaitgalio, nes savaitgali vaziuosiu pas drauge i Taurage, o ji kartu tuomet, nes ten drauge irgi turi, yra ne syki buve situaciju, kad paskui tos drauges “isduoda” , nesutinka susitikti, susipyksta ir tada reikia gelbeti ja, nes juk nevairuoja, sutemus kur atsiduria, tai ir mano savaitgalis suniui ant uodegos ir pykciai, bet si kart pamasciau ir sutikau, pagalvojau, kad jei kur isivels, sakysiu, deja, bet turi dabar spresti pati, nes as turiu man svarbiu dalyku siuo metu. Gal tiesiog as prisiimu atsakomybes uz jos sprendimus? Vaidinu visazine, nezinau.. sunku tie santykiai su tevais. 

Negimdinis nestumas reiskia, kad moteris nori ir nenori vaika nuo sio vyro. Nori kai vyras geras, ir nenori, kai blogas ar kazkuo ja erzina. Arba noretu, bet su salygom.
Ar toks nestumas is kiausintakio persikels ir gimda ir iskeliaus naturaliai, priklauso nuo moters mamos-ar moteris gali mamai atsiverti, issakyti, nesigedija aptarti savo seimynines problemas. Jei negali, tuomet pades tik medicina.

Aciu Gluosni, labai issami informacija, man ji atitinka. mano postai liudija, kad nemoku mamai atsiverti, gerklej guzas stovi.. Ir ko as bijau neisivaizduoju, issakyti ir isgirsti komentarus, kurie nieko nepakeis, bet kodel issakyti taip negaliu.. As pas mama tampu kaip akmenine, iki tol esu linksma zaisminga, tik susitinkame ir as esu gelezine, pikta, salta,.. Gal zinai kokiu praktiku, kaip tiesiausiai ir skaudziausiai kirsti sita virve, esu skaiciusi apie praktika, atsiklaupti pries mama ir padekot, syki vizualizavai ja per sventes, buvome visa seima, taip uzspaude viska, nesugebejau to padaryti. Bet manau dabar galeciau, ar manai padetu? gal

kazka patartum.. tu esi ismintinga moteris. 

del vaiko noro nuo vyro, tikrai noriu nuo butent sio vyro, reikes paanalizuoti giliau, siaip ar taip po sio nesekmingo bandymo ir mano vyro palaikymo, tik dar labiau zinau, kad nuo sio vyro noriu tureti vaikuti. 

Noriu/nenoriu -greitai keiciasi. Bet uz jusu zodziu stovi baime. Nepasitikite jus juo. Dabar palaike -noriu, o jei nepalaikys, ar kazkaip kitaip jus nuvils, tai ka, jau nebenoresite? Problema baimeje. Ir problemas darote is vyro, mamos, vaiko atsiradimo. Leiskit visiems tiesiog buti, tiesiog priimkit visus tokiais, kokie yra. Paleiskit ir mama, ir vyra, ir nepavykusi nestuma. Atleiskit sau uz viska. Ir viskas bus gerai, kaip reikia. Maziau galvokit, kapstykit, megaukites gyvenimu, mylekit save, vyra.
Pries mama nereikia zemintis net mintyse, ji net to nenoretu. Galite savo mama isivaizduoti tokia, kokios noretumet, ir jai viska issakyti, islieti kas susikaupe, pasitarti. Ji tokia ir yra, tik pati pamirso kas ji. Prikaupe daug stresu ir nemoka issilaisvinti. O ta ideali mama, apie kuria svajojate, ji ir yra.

Suprantu. Viskas taip ir yra, kaip rasote. Bet ar imanoma jaustis visada uztikrintam? Nekapstyti? Kaparymo pas mane tiek daug. as pastoviai skaitau, analizuoju, man tai labai idomu. Bet kaip sakote, tada tikriausiai taip ir negyvenu. Pastaruoji metu pajutau, kad kalbu be reikalo, pasakau tiek zodziu, pakartoju tas pacias “ismintingas” frazes, viskas tuscia, kam visa tai pasakot, dalintis. Ar tai turite galvoje? Kad uztenka buti. Ir priimti viska kaip vyksta. Jei viskas vyksta ne taip kaip tikejaus, ta akimirka nesipriesinti, ar to uztenka? Nes abejones, ar gali ju nelikti.. Ar jei neabejoji, nepatari kai to nori artimas zmogus, kai matai, kad jam reikia to uztarimo, tiesiog buni, ar tai nebuna abejingumas, atrodo sunku pajusti riba, bet is kitos puses, gal tiesiog pasiklausius giliai jausiu kas teisinga, tikra. Aciu Gluosni