Ar jau mes nutolom nuo šio skyriaus temų ? Ar ne ?
QUOTE(dinazaure @ 2016 11 22, 21:03)
Bet veiksmas tai vyksta
QUOTE(vaižgantė @ 2016 11 22, 20:02)
Reikia,mieloji, kiekvienai reikia...
Todel as ir palaikau tuos kuriems to reikia
O mane jau ir taip yra kas palaiko, kas nuo pat gimimo labai palaiko 
QUOTE(vaižgantė @ 2016 11 22, 22:04)
Bet kažkaip ne taip, krypsta vėl link matyto grėbliaus
QUOTE(dinazaure @ 2016 11 22, 21:05)
Gerai, galim švelninti situaciją. Pateiksiu vieną metodiką, kuri išdėstyta grožine forma. Gal kam pravers?
Šepečiai
Niekada nemaniau, kad mano skrandis toks nešvarus. Prisipažįstu: nesu šventoji, maitinuosi ne vien daržovėmis ir košėmis, o emocijos dažną dieną arba fontanais trykšta, arba nukišamos į giliausią sandėliuką. (Net nemėginu įsivaizduoti, kaip atrodo tas sandėliukas.) Bet kai užėjau pasivaikščioti į savo skrandį, stovėjau lyg stabo ištikta ir paklaikusiomis akimis dairiausi: vien purvas, vien glitėsiai... Gatvės neišbrendamos, pilių sienos lyg batų tepalu išteptos, užėjus vidun tamsu, nes pro langus joks saulės spindulys nepatenka...Pamenu, ant sienų yra ir paveikslų, ir kilimų, tik jų nesimato...Na ką, pasikviečiau švaruolių komandą, įdaviau šepečių, kempinių ir kitokių darbo priemonių ir liepiau viską nušveisti iki blizgesio. Po kelių dienų užėjau- viskas žiba, spindi, tviska...Prisėdau ant sofukės atsipūsti, dairausi, akys džiaugiasi...Bet sužviegė durų skambutis ir idilė baigėsi- atėjo kaimynė. Matyt, aiškintis, kodėl koridoriuje mano dviratis stovi. Kaip ten tas mano sandėliukas? Dar tilps kas nors?
Klausykit, įtampai nuimti noriu pasitarti Kažkas negerai vyksta su manim ir vandeniu. Persekioja jis mane, nuolat kažkokie negerumai. Tai sodo namelis skęsta per liūtis, per sienas liejasi. Tai mašinoj po kojom balos nežinia iš kur , palangės namie per lietų paplūsta, tai dar kas nors. Tikiu, viską galima techniškai paaiškinti. Bet jau ryškiai pastaruoju metu nedraugaujam ir kankina mane tas vandens kyšimąsis pridarant visokių negerovių. Ar tam yra koks paaiškinimas ? Kodėl jis toks nedraugiškas man ?
Papildyta:
Štai taip ? O man kraujagyslės rūpi. Irgi tiks ?
Kažkas negerai vyksta su manim ir vandeniu. Persekioja jis mane, nuolat kažkokie negerumai. Tai sodo namelis skęsta per liūtis, per sienas liejasi. Tai mašinoj po kojom balos nežinia iš kur , palangės namie per lietų paplūsta, tai dar kas nors. Tikiu, viską galima techniškai paaiškinti. Bet jau ryškiai pastaruoju metu nedraugaujam ir kankina mane tas vandens kyšimąsis pridarant visokių negerovių. Ar tam yra koks paaiškinimas ? Kodėl jis toks nedraugiškas man ?Papildyta:
QUOTE(vaižgantė @ 2016 11 22, 22:12)
Gerai, galim švelninti situaciją. Pateiksiu vieną metodiką, kuri išdėstyta grožine forma. Gal kam pravers?
Šepečiai
Niekada nemaniau, kad mano skrandis toks nešvarus. Prisipažįstu: nesu šventoji, maitinuosi ne vien daržovėmis ir košėmis, o emocijos dažną dieną arba fontanais trykšta, arba nukišamos į giliausią sandėliuką. (Net nemėginu įsivaizduoti, kaip atrodo tas sandėliukas.) Bet kai užėjau pasivaikščioti į savo skrandį, stovėjau lyg stabo ištikta ir paklaikusiomis akimis dairiausi: vien purvas, vien glitėsiai... Gatvės neišbrendamos, pilių sienos lyg batų tepalu išteptos, užėjus vidun tamsu, nes pro langus joks saulės spindulys nepatenka...Pamenu, ant sienų yra ir paveikslų, ir kilimų, tik jų nesimato...Na ką, pasikviečiau švaruolių komandą, įdaviau šepečių, kempinių ir kitokių darbo priemonių ir liepiau viską nušveisti iki blizgesio. Po kelių dienų užėjau- viskas žiba, spindi, tviska...Prisėdau ant sofukės atsipūsti, dairausi, akys džiaugiasi...Bet sužviegė durų skambutis ir idilė baigėsi- atėjo kaimynė. Matyt, aiškintis, kodėl koridoriuje mano dviratis stovi. Kaip ten tas mano sandėliukas? Dar tilps kas nors?
Šepečiai
Niekada nemaniau, kad mano skrandis toks nešvarus. Prisipažįstu: nesu šventoji, maitinuosi ne vien daržovėmis ir košėmis, o emocijos dažną dieną arba fontanais trykšta, arba nukišamos į giliausią sandėliuką. (Net nemėginu įsivaizduoti, kaip atrodo tas sandėliukas.) Bet kai užėjau pasivaikščioti į savo skrandį, stovėjau lyg stabo ištikta ir paklaikusiomis akimis dairiausi: vien purvas, vien glitėsiai... Gatvės neišbrendamos, pilių sienos lyg batų tepalu išteptos, užėjus vidun tamsu, nes pro langus joks saulės spindulys nepatenka...Pamenu, ant sienų yra ir paveikslų, ir kilimų, tik jų nesimato...Na ką, pasikviečiau švaruolių komandą, įdaviau šepečių, kempinių ir kitokių darbo priemonių ir liepiau viską nušveisti iki blizgesio. Po kelių dienų užėjau- viskas žiba, spindi, tviska...Prisėdau ant sofukės atsipūsti, dairausi, akys džiaugiasi...Bet sužviegė durų skambutis ir idilė baigėsi- atėjo kaimynė. Matyt, aiškintis, kodėl koridoriuje mano dviratis stovi. Kaip ten tas mano sandėliukas? Dar tilps kas nors?
Štai taip ? O man kraujagyslės rūpi. Irgi tiks ?
QUOTE(dinazaure @ 2016 11 22, 21:15)
Jei tau jas pavyktų pamatyti vidiniu matymu, tada taip. Tiesa, rezultato tektų palaukti. Siūlau pirma gerai anatomiją išsistudijuoti, tada ir užsimerkus jas pamatysi.
O dėl vandens...Na tu protinga motera, inteligentiška, gal labai laikai emocijas užspaudus?
Padovanosiu dalį širdies valymosi metodikos, pateiktos grožine forma:
Drobiniai maišeliai
Stovėjau prie kambarėlio atvirų durų ir mindžikavau ant margo kilimėlio trumpais kutais. Užeiti nebuvo kaip, nes prieš mane lyg luitas stovėjo smala. Įsižiūrėjus pamačiau mažą žydrą langelį, pro jį matėsi kalnai ir giedras dangus. Po kurio laiko išryškėjo ir durų į balkoną kontūrai. Nė nepajutau, kaip atsidūriau balkone. Jis buvo pusapvalis, papuoštas metalo ažūru. Priešais- kalnai, už jų besileidžianti saulė ir kažkodėl saulėlydžio nenurausvintas žydras dangus. Kairėje kabo nemažas burbulas- mano susikurta Visata. Norėjosi skristi...
Bet kaip patekau į balkoną? Tada supratau, kad esu paukštis. Švelniai melsva galva, akinančio baltumo sparnai, kūnas padengtas pastelinių spalvų plunksnomis. Žvilgtelėjau pro langelį vidun ir pamačiau savo žmogišką kūną, tebemindžikuojantį ant kilimėlio...Aha, štai kaip aš patekau- kaip žmogus negalėjau, bet sielai visi keliai atviri...Paukščio akys pamatė tai, ko nematė žmogiškosios: ta smala išties drobiniai maišeliai, pilni žmonių karmos...Ne mano karmos, o iš kitų žmonių paimtos karmos. Juk gerais norais pragaras grįstas: nori žmogui naštą palengvinti, pasiimi ją ant savų pečių, nes jie, tau atrodo, viską gali panešti, o išties žmogui padarai didžiulę skriaudą...Pasijutau pribrendus svetimas karmas grąžinti. Susikaupiau ir maloniai paprašiau susirinkti tų žmonių angelus sargus. Sušnarėjo sparnai, ir tuoj jų susirinko tūkstančiai. Nuolankiai atsiprašiau visų, paaiškinau, kad supratau savo klaidą, ir paprašiau susirinkti globojamųjų drobinius maišelius. Angelai išsirikiavo į eilę ir vienas po kito ėjo prie krūvos ir pasiimdavo savo maišelį. Po kiek laiko ant grindų beliko keletas maišelių, o prie durų būrelis angelų, kurie nėjo vidun.
Akys nukrypo į didžiausią maišelį. Jis užrištas gana stora virvele. Vidiniame ekrane pamačiau aukštą tamsiaplaukį vyrą mėlynomis akimis. Jį sunaikinau, sudraskiau į smulkius gabalėlius, net sielą ir dvasią. Norėjau sukurtą Visatą valdyti vienas. O kažkada taip tą žmogų mylėjau, jo naštas nešiojau, gi tiek jo karmos į maišelį pripyliau... Arčiausiai stovintis angelas padrąsinančiai linktelėjo galvą. Susikaupiau ir atkūriau buvusias žmogaus struktūras. Dvasia ir siela susiklijavo ir grįžo į savo vietas. Angelas maišelį pasiėmė. Prisiartino kitas ir mąsliai pažiūrėjo man į akis. Ant grindų gulėjo kvadrato formos maišelis. Jo vienas kampas buvo prairęs. Vidiniame ekrane išniro rožinės spalvos mergina, besišukuojanti plaukus. Prie jos prišoko juodas vyras ir ilgu peiliu nupjovė uodegą. Vanduo pasruvo krauju...Kodėl taip pasielgiau? Mano naujai kuriamos rasės atstovams buvo reikalingas tyrumas. (?!) Angelas pasiėmė ir šį maišelį. Liko dar keli maži, surišti viena virvele. Mane įdėmiai stebėjo penkių angelų akys. Vidiniame ekrane ryškėjo siluetai- ant kupranugarių per dykumą keliavo penki troškulio nukamuoti jaunuoliai. Staiga atskrido milžiniški paukščiai, giebė visus už gerklių ir nusinešė. Kraujas, ritualui buvo reikalingas jaunų žmonių kraujas...
Liūdnomis akimis stebėjau, kaip angelai susirenka paskutinius maišelius. Sunku save matyti be kaukių...
Kuo baigėsi drobinių maišelių istorija? Ogi tuo, kad žmogus, taip ilgai mindžikavęs prie durų, pagaliau užėjo į savo paties širdį ir apsikabino paukštį- savo sielą...
Drobiniai maišeliai
Stovėjau prie kambarėlio atvirų durų ir mindžikavau ant margo kilimėlio trumpais kutais. Užeiti nebuvo kaip, nes prieš mane lyg luitas stovėjo smala. Įsižiūrėjus pamačiau mažą žydrą langelį, pro jį matėsi kalnai ir giedras dangus. Po kurio laiko išryškėjo ir durų į balkoną kontūrai. Nė nepajutau, kaip atsidūriau balkone. Jis buvo pusapvalis, papuoštas metalo ažūru. Priešais- kalnai, už jų besileidžianti saulė ir kažkodėl saulėlydžio nenurausvintas žydras dangus. Kairėje kabo nemažas burbulas- mano susikurta Visata. Norėjosi skristi...
Bet kaip patekau į balkoną? Tada supratau, kad esu paukštis. Švelniai melsva galva, akinančio baltumo sparnai, kūnas padengtas pastelinių spalvų plunksnomis. Žvilgtelėjau pro langelį vidun ir pamačiau savo žmogišką kūną, tebemindžikuojantį ant kilimėlio...Aha, štai kaip aš patekau- kaip žmogus negalėjau, bet sielai visi keliai atviri...Paukščio akys pamatė tai, ko nematė žmogiškosios: ta smala išties drobiniai maišeliai, pilni žmonių karmos...Ne mano karmos, o iš kitų žmonių paimtos karmos. Juk gerais norais pragaras grįstas: nori žmogui naštą palengvinti, pasiimi ją ant savų pečių, nes jie, tau atrodo, viską gali panešti, o išties žmogui padarai didžiulę skriaudą...Pasijutau pribrendus svetimas karmas grąžinti. Susikaupiau ir maloniai paprašiau susirinkti tų žmonių angelus sargus. Sušnarėjo sparnai, ir tuoj jų susirinko tūkstančiai. Nuolankiai atsiprašiau visų, paaiškinau, kad supratau savo klaidą, ir paprašiau susirinkti globojamųjų drobinius maišelius. Angelai išsirikiavo į eilę ir vienas po kito ėjo prie krūvos ir pasiimdavo savo maišelį. Po kiek laiko ant grindų beliko keletas maišelių, o prie durų būrelis angelų, kurie nėjo vidun.
Akys nukrypo į didžiausią maišelį. Jis užrištas gana stora virvele. Vidiniame ekrane pamačiau aukštą tamsiaplaukį vyrą mėlynomis akimis. Jį sunaikinau, sudraskiau į smulkius gabalėlius, net sielą ir dvasią. Norėjau sukurtą Visatą valdyti vienas. O kažkada taip tą žmogų mylėjau, jo naštas nešiojau, gi tiek jo karmos į maišelį pripyliau... Arčiausiai stovintis angelas padrąsinančiai linktelėjo galvą. Susikaupiau ir atkūriau buvusias žmogaus struktūras. Dvasia ir siela susiklijavo ir grįžo į savo vietas. Angelas maišelį pasiėmė. Prisiartino kitas ir mąsliai pažiūrėjo man į akis. Ant grindų gulėjo kvadrato formos maišelis. Jo vienas kampas buvo prairęs. Vidiniame ekrane išniro rožinės spalvos mergina, besišukuojanti plaukus. Prie jos prišoko juodas vyras ir ilgu peiliu nupjovė uodegą. Vanduo pasruvo krauju...Kodėl taip pasielgiau? Mano naujai kuriamos rasės atstovams buvo reikalingas tyrumas. (?!) Angelas pasiėmė ir šį maišelį. Liko dar keli maži, surišti viena virvele. Mane įdėmiai stebėjo penkių angelų akys. Vidiniame ekrane ryškėjo siluetai- ant kupranugarių per dykumą keliavo penki troškulio nukamuoti jaunuoliai. Staiga atskrido milžiniški paukščiai, giebė visus už gerklių ir nusinešė. Kraujas, ritualui buvo reikalingas jaunų žmonių kraujas...
Liūdnomis akimis stebėjau, kaip angelai susirenka paskutinius maišelius. Sunku save matyti be kaukių...
Kuo baigėsi drobinių maišelių istorija? Ogi tuo, kad žmogus, taip ilgai mindžikavęs prie durų, pagaliau užėjo į savo paties širdį ir apsikabino paukštį- savo sielą...
QUOTE(vaižgantė @ 2016 11 22, 22:22)
Jei tau jas pavyktų pamatyti vidiniu matymu, tada taip. Tiesa, rezultato tektų palaukti. Siūlau pirma gerai anatomiją išsistudijuoti, tada ir užsimerkus jas pamatysi.
O dėl vandens...Na tu protinga motera, inteligentiška, gal labai laikai emocijas užspaudus?
O dėl vandens...Na tu protinga motera, inteligentiška, gal labai laikai emocijas užspaudus?
Nežinau ar pavyktų pamatyti, reikėtų daug treniruotis
EEE...kai ką laikau , čia faktas
QUOTE(dinazaure @ 2016 11 22, 22:32)
Nežinau ar pavyktų pamatyti, reikėtų daug treniruotis
EEE...kai ką laikau , čia faktas
EEE...kai ką laikau , čia faktas
Paprastai inteligentiškos moterys daug savyje prikaupusios laiko... Tu juk net čia laikai užspaudus... O išminties turi daaaaug...
P.S. Paminėjai kraujagysles, o kaip su limfa reikaliukai? Gal šlubuoja?
Pagal LV, vanduo simbolizuoja liūdesio energiją.
Pas Volmer yra kvėpavimo praktikos su stichijom.
Aurrora, LV- tai Luule Viilma.
Pas Volmer yra kvėpavimo praktikos su stichijom.
Aurrora, LV- tai Luule Viilma.
QUOTE(ponia Lylia @ 2016 11 22, 22:50)
Pagal LV, vanduo simbolizuoja liūdesio energiją.
Bet tada ne vanduo bėgtų, o būtų sergama bronchitais, kamuotų astma ir pan.
