QUOTE(Morta G. @ 2016 04 24, 19:28)
-Tu myli mane?-Mylėjau.
-Pasiilgai?-Praėjo.
-Negalima juk pamiršti?-Pamiršau.
-Kartais verki?-Juokinga.
-Kitą bučiuoji?-Būna.
-O mano rankos.....-Tylėk!
Su meile, kaip mes,nežaidžiama.
Ne vaikai,širdys-ne kamuoliai,
-Aš sapnuojuosi?-Seniai,akimirką.
-Atleisi man?-Ne,negaliu.
-Nori,kad išeičiau?-Noriu.
-Tu man dabar meluoji?-Meluoju.
![user posted image](http://s017.radikal.ru/i436/1604/41/5384b52ab13f.jpg)
Mane nužudė šie žodžiai, vienareikšmiškai apibūdinantys jausmą, savijautą, savęs "išvėmimą" "išdrąskymą" ir vėl surinkimą, kas ryt išsitraukiant is stalčiaus "šios dienos kaukė"....
Pasidarė liūdnai šleikštu...kai gerklėje sustoja...širdies dūžiai....
Ačiū autore už šią temą.... Nerandu joje visos savęs... joje randu tą dalį, kurios kartais nenoriu rasti... bet kuri kaip šešėlis yra visada...bus visada... visada šalia, kad ir kaip to nenorėtum...