Akmens ir vandens simfonija - Malta

Toj saloj nėra kalnų, tai Linolei nepritaikyta.

Prieš labai daug metų svajojau apie Maltą ir net žygių trasas buvau susiradusi. Tos spalvingos valtys ir Jerdos įdėti senoviniai autobusai buvo pagrindiniai dalykai, kurie viliojo apsilankyti saloje. Bet paskui supratau, kad savo retose išvykose noriu matyti ne tik žydrą jūrą, bet ir kalnus, tad atsirado kitos svajonės, kiti prioritetai. Bet Arūnos parodyti (ir būsimi parodyti ) vaizdai nenuvilia. Ir gal būt kažkada net apsilankysiu Maltoje.

O kol kas mėgaujuosi Arūnos pasakojimu.

Butent, kad visuomeniniu ten viskas ir pasiekiama
Papildyta:

Bet tos uoletos pakrantes manau, kaip tik tau
Papildyta:
2 diena

Rytas vėl džiugina saule. Gėrėdamiesi įlankos vaizdu pusryčiaujame ir ruošiamės važiuoti į Valetą. Iš ten persėsime į autobusą, vykstantį į Marsašloką (Marsaxlok). Darbo diena, tad autobuse žmonių nemažai. Neįmanoma neatkreipti dėmesio, kaip jaunimas užleidžia vietas senesniems žmonėms, arba keleiviams su mažais vaikais. O pas mus jau tai darosi beveik atgyvena.
Valetos autobusų stotyje persėdame į kitą autobusą



ir po kiek laiko lipame žvejų miestelyje.
Užburianti vieta, kur akys klajoja mėlynašoniais laiveliais, siūbuojančias nenusakomai žaliai mėlynos jūros fone. Man patinka tas sūrios jūros, žuvies, traukiamų tinklų kvapas. Nudegę žvejų veidai, neskubrus tinklų dėliojimas ir laivelių tvarkymas. Tai mano vieta.











Nueiname iki paplūdimio. Nors ten gal net ir ne paplūdimys, bet smėliukas. Pabraidžiojame vėsiame vandenyje. Sūrus, labai sūrus. Prisirenku kriauklyčių. Čia yra net labai mažų ir su skylutėmis. Pasėdime ant pakrantės akmenų ir vėl traukiame pakrante.






Papildyta:
Visai šalia turgelis, kuriame parduodami įvairūs rankdarbiai ir skanėstai. Lauktuvėms nuperku saldėsių - įvairių riešutų ir sėklų mišinį lydytame cukruje.







Krentame į vieną iš kavinukių papietauti. Žinoma, tik jūros gėrybės mus ir vilioja. Skanu nepaprastai. Pamatę mūsų tik ką atneštas porcijas, susigundo pietumis ir vokiečių pulkelis, ir dar keletas žmonių.









Vėliau jau į vokiečiams atneštas porcijas žvilgčioja ir kiti praeiviai. Ir sėda prie gretimų staliukų. Užsisakė vokiečiai dar gausesnes porcijas.


Papildyta:
Nuostabūs pietūs su vaizdu į jūrą. Mėgaujamės kiekviena akimirka. Po pietų dar pasivaikštome.





Labai norėjo draugauti.



Taip praleidžiame gerą pusdienį ir nusprendžiame kiek pakoreguoti savo planus.

Važiuojame link Mėlynosios arba kitaip, Žydrosios grotos (Blue Grotto). Autobusas prasuka pro Birzerbudžią (Birzerbugga) - pagrindinį salos uostą, kurio fone puikuojasi didžiuliai kroviniai laivai ir keltai.
Mėlynąją grotą geriausiai apžiūrėti plaukiant laiveliu ( kaina 8 Eur). Taip ir padarome. Nedidele motorine valtele nuplaukiame pasigėrėti uolomis. Nors bangos ir nedidelės, bet nediduką laivelį smarkiai supa.







Gerai, kad liemenes duoda, vis saugiau, nes laivelyje jautiesi kaip riešuto kevale. O aplink nuostabiai faktūriškos uolos ir begalinio žydrumo vanduo.















Papildyta:
Iki autobuso turime šiek tiek laiko, tad pasivaikštome pakrante, stebime katinus maitinančius taksistus.







Jau sutemus vėl išeiname pasižmonėti po savo miestelį. Apeiname pakrante savo įlanką.



Randame nuostabią oazę. Tarp didelių viešbučiu įsiterpę porą senų namelių su apsodintu krantu ir laipteliais link jūros. Po medžiu stalas su suoliukais. O tolumoje matosi Sliema žiburiai. Čia beveik nesigirdi mašinų ūžimo ir besilinksminančio jaunimo.
Pakeliui prieiname kačių prieglaudėlę. Jų Maltoje daug. Čia labai myli kates. Prieglaudėlė po atviru dangumi. Padėta maisto ir vandens. Kabo dėžutė aukoms. Kai kuriuose nameliuose nakčiai įsikūrė katinukai.



Kiti dar pakeliui.


Papildyta:
Beveik kiekvieną rytą pro langą stebėdavome keistą procesiją. Eina žvejys pakrante, o paskui jį, pagarbiu atstumu, išsirikiavę vorele, pėdina ir keli katinai.
Traukiame toliau be jokio tikslo. Patenkame į naują San Julian rajoną Portomaso. Tai turtingųjų rajonas. Įlankoje švartuojasi gražiausios jachtos. Čia visiškai ramu, net nesitiki, kad tai tas pats barų ir diskotekų miestas.





Nors vakaras ir vėsokas, susigundau ir nusiperku ledų porciją. Maltoje ledai fantastiški. Dabar jau galima traukti namo

3 diena

Kažinkiek metų atgal, belandžiodama internete, radau Popajaus kaimo ( Popeyo village) nuotraukas. Sužavėjo spalvingi namukai, todėl tyliai sau pasižadėjau, kad jei kada būsiu Maltoje, šį kaimelį tikrai aplankysiu. Mano antroji pusė nebuvo labai sužavėta, tačiau ko nepadarysi dėl gero žmogaus.
Iš namų išėjome kiek anksčiau, nes kelionės planai šiai dienai mus vedė visai į kitą salos galą. Šiuo metu iki Popajaus kaimo nebereikia eiti pėsčiomis. Tiesiog važiuoji autobusu link Cirkewa, o pakeliui išlipi ir persėdi į kitą, kuris priveža prie pat kasos. Tą rytą dar kartą susidūrėme su autobusų „punktualumu“. Nors teisybės dėlei, tai tik porą kartų tą ir teko patirti. Autobusas pagal grafike nurodytą laiką nepasirodė. Atvyko vėliau ir pas save paėmė tik vieną keleivį – vėl nėra vietų. Nutarėme palaukti sekančio, nors jis tik po pusvalandžio. Bet mes niekur neskubame. Ir vėl pro šalį važiavo autobusai į Budžibą. Galima būtų ir ten važiuoti, kad jau taip kviečia - paskui pakeliui persėstumėm, bet mano idėjos niekas nepalaikė.
Ryte automobilių daug, labai daug. Dešimtys lenda iš šalutinių kelių. Maltoje retai pamatysi rodantį posūkį, tačiau jie kažkaip gražiai vienas kitą užleidžia. Tas pats ir su pėsčiaisiais. Net pereinant gatvę nenumatytoje vietoje, tik pakelk ranką ir jau stoja praleisti. Tačiau jei vairuojate, negalvokite, kad atvažiavęs iš šalutinio kelio turės ir šalutines taisykles. Čia bet kokiu incidento atveju bus teisios abi pusės. Tačiau nesigilinkime - mes tai nevairuojame.
Sekantis autobusas atvyksta kiek anksčiau ir susemia visus sustojime buvusius keleivius. Persėdame už Meliehos , nusileidus nuo kalno ( vairuotojas šūktelėjo, kad mums laikas lipti) , į kitą autobusą ir neužilgo vietoje.
Perkame bilietus (10 Eur), ir neriame pro vartus. Prieš akis spalvoti namukai ir žydra žydra įlanka. Kaip kokioj atvirutėj. Aplinka tokia teigiama, kad net mano skeptiškai nusiteikęs vyras po kiek laiko sako, kad čia tikrai visai smagu.







Iš karto prisistato, tokie truputį crazy „vietinai herojai“. Neužilgo, surinkę turistus, organizuoja spektaklį, kuriame patys turistai ir vaidina.





Mes stebime pasiruošimą gurkšnodami aviečių vyną. Jis įeina į bilieto kainą.


Papildyta:
Gaila, bet šį kartą neišeina paplaukioti laiveliu, nes vėjuota (tai taip pat įeina į kainą), bet pasiūlomos kitokios papildomos atrakcijos. Aplinka sveikai užkrečiama. Rūpi visur užlipti, atidaryti duris, kurios atsidaro, įkišti nosį į visokius užkaborius ir netgi užsimaukšlinus kokią skrybėlę, apsimesti „vietiniu“.









Viename iš namelių galima pažiūrėti visą meninį filmą apie Popajų.
Apžiūrime Olivijos namą.



Bastomės ilgai.






Papildyta:
Pabaigoje įkrentame į kavinę kavos. Iš balkono atsiveria fantastiškai gražus lagūnos peizažas. Su savotišku liūdesiu paliekame šią vietą ir vykstame toliau – į Čirkevą (Cirkewaa) uostą. Iš čia kateriu (kaina 10 Eur) plaukiame į Komino ( Comino ) salą. Pavadinimas, beje, kilo nuo čia augančio kumyno. Girdėjau, kad ten vis dar gyvena viena šeima.





Oras vis šyla, tad saloje jau vaikštome trumpomis rankovėmis. Sala nedidelė, tačiau apėjome tik dalį. Raižyti uolėti krantai, skurdi laukinė augmenija ir milijonai driežų. Reikėtų čia sugrįžti ilgesniam laikui.













Likus nepilnai valandai iki sutarto laiko su kateriu, dar pasilepiname saulute Žydrojoje lagūnoje. Nesezonas, žmonių mažai. Vanduo, kaip pas mus Palangoje biržely. Lagūnos grožį pripažino ir filmų kūrėjai, šioje vietoje filmavę „Helenę iš Trojos“, „Grafą Montekristą“ ir „Jūros nublokšti“.
Papildyta:









Papildyta:
Grįžtant, kateriuko kapitonas padaro mikro ekskursija apiplaukdamas gražias uolėtas salas.









O paskui paspaudžia gazą taip, kad tik pasipila juodi dūmai ir kateriukas nulekia šokinėdamas ant bangų.



Vakare jau tampa tradicija pasivaikščiojimas promenada. Tačiau šį kartą nusukame į šoną tarp namų. Bažnyčiose vyksta pamaldos. Maltiečiai labai pamaldūs. Ir mes užeiname, pabūname. Taip patys to nepastebėdami nueiname į Sliemą. Tiesiai greičiau nei pakrante.











Grįžtame namo jau autobusu. Šiandien gerokai prisivaikščiojome.

Vėl ryte skubame į Cirkewa. Tik šį kartą kelsimės keltu į Gozo salą. Lankysimės džiaugsmingoje vietoje (išvertus iš kastilų kalbos Gozo reiškia džiaugsmą). Bilietai parduodami tik plaukiant atgal. Sėdame atvirame denyje. Šalia įsitaiso pora pagyvenusių anglų. Paklausus iš kur mes, apsidžiaugia. Senoji ponia sako, kad turi draugę lietuvę, vardu Rita.
Atplaukus sėdame į autobusą, vykstantį į salos sostinę Viktoriją arba arabiškai Rabat. Pėdiname iki citadelės, nuo kurios atsiveria salos panorama. Gozo sala žalesnė nei Malta. Maži debesėliai meta apvalius šešėlius ant žalių pievų.



















Papildyta:
Pasivaikštome po Citadelę ir traukiame link senamiesčio. Žmonės, tiksliau daugiausia vyrai, valo langus, plauna durų staktas, šlavinėjasi apie durų slenksčius. Net savo gatvelę pašluoja arba išplauna. Maltiečiai mėgėjai šlavinėtis, valinėtis. Žinoma saloje šiukšlių, kaip ir kiekviename pietiniame krašte tikrai rasit. Tačiau kai matai taip besitvarkančius vietinius, pradedi galvoti, kad greičiausiai daugiausia prišiukšlina būtent turistai.





















Apsukame ratuką ir vėl atgal į autobusų stotį.

Kad ir kaip banalu, vykstame iki Azure Window. O galų gale, kas gi čia banalaus, jei dar nematei šio gamtos kūrinio? Arka po truputį trupa ir po kiek laiko jos gali nelikti. Nemanau, kad po metų ar dviejų nieko iš jos neliks. Bet pasinaudoti proga tikrai reikia. Visur paviršius labai nelygus ir net aštrus, tad avalynę rekomenduočiau storesniu padu.





Čia prabūname iki vakaro. Aštrūs vulkaniniai kalneliai, tarsi akelėmis nusėti duburiukais, pilnais vandens. Einant taip ir žiūri, kur kojas pastatyti, kad nesmukteltum į „ akelę“.







Papildyta:
Užsikariame ant viršaus iki pačios arkos lanko, pasėdime, pasidairome į jūros tolius ir vėl leidžiamės žemyn.











Oras visai sušyla. Nusileidžiame prie pat jūros, kur smėlėtas takelis veda iki mėlynosios skylės. Ten mėgstama narų vieta.



Papildyta:
O palei uolas galima ekstremaliu takeliu praeiti į dar vieną vietą, iš kur arka matosi visai arti. Tik takelis siaurutėlis, ne visai iš lengvųjų. Uola atsikišusi, tad tenka vis ieškoti už ko užsikabinti rankomis, ir išsirietus beveik C forma slinkti tolyn. Nesilaikant, sėkmingai pliumtelsi į vandenį. O vandenyje lygiai tokios pat aštrios smailios uolienos. Užtat kaip smagu kai įveiki šią atkarpą.







Sugrįžę nuklystame toliau, palei faktūrines, kažkada bangų išgraužtas uolas. Čia paviršius lygus, tad valandėlę pasilepiname saulyte.





Papildyta:
Tačiau rūpi ir užlipti ant uolos, nueinančios tolyn į jūrą, iš kur puikiai matosi Fungus rocks uola. Taip ir padarome.







Grįžtant pastatome akmenų bokštelį. O gal dar grįšime ten?





Važiuojant atgal, pradeda temti. Tačiau autobusas, kuo arčiau mūsų miestelio, tuo lėčiau juda. Neapsikentę išlipame porą sustojimų anksčiau - pėsčiomis greičiau nueisime. Pasirodo - Patriko diena, tad mūsų miestelyje vyksta vienas didelis tūsas. Palei barus žmonių tiek, kad dalis stovi užėmę pusę gatvės.



Va kodėl autobusas vos judėjo. Miestelio aikštėje diskoteka. Aišku, reikia ir mums visur pasimalti, pažiopsoti.

6 diena

Šiandiena skirta Valetai. O kartu laukia labai smagus susitikimas. Bet apie viską iš eilės.
Įsivaizdavau, kad Valeta daug didesnė. Tačiau ji kompaktiška ir jauki. Panašiai kaip Klaipėdoje - trys gatvės . Iki susitikimo yra laiko, tad galima, o ir reikia pasivaikščioti. Miestas išsidėstęs labai įdomiai. Pats centras tarsi ant lygios pakylos, nuo kur į visus šonus leidžiasi gatvės. Nulipti nulipsi, bet reikės ir vėl lipti aukštyn. Taip ir makaluojies visą laiką aukštyn žemyn. Laiptai ten platūs, nestandartiniai, pritaikyti lipti šarvuotiems riteriams. Mes ne riteriai, tad lipant svarbu žiūrėti po kojomis.





Man patinka, kad Maltoje labai daug mažų parduotuvėlių, vaistinių, agentūrų ir kitokių įstaigėlių. Juk daug smagiau ryte nueiti šiltų bulkučių nusipirkti pas kaimynę Antosę, o svogūnų, pas kaimyną Stasį, negu bėgti į beveidį ir negyvą prekybos centrą. Valetoje irgi pilna visokio plauko nedidelių krautuvėlių, kavinukių. Va, diedukas sėdi savo siuvyklėlėje ir kažką taiso, o kitas diedukas kažkokiam garažėly taiso medinį rakandą.
Nors miestas ir nedidelis, tačiau čia daugybė muziejų, parkų, bažnyčių, aikščių, rūmų ir visokiausių gražių pastatų. Einant pagrindine Respublikos gatve, galva taip ir sukiojasi į visas puses. Pirmyn centrine gatve iki Respublikos arba Karalienės aikštės (Queen’s Square/Republic Square). Viduryje aikštės stovi karalienės Viktorijos statula. Nagi nagi - užkariautojos skulptūra. Keista, kaip čia jos niekas nenuverčia ir neveda visokių diskusijų apie amžinąjį iškeldinimą į kokį nors parką.



Taip pat čia įsikūrusi viena seniausių kavinių Valetoje „Premier-Valletta“. Tačiau kavos dar nesinori.



Smagiausia įsukti į šalutines gatveles, kuriose kartais nė vieno praeivio. Gausybė laiptelių, vazonai su augalais ir nuostabūs, spalvoti, jau tapę Maltos vizitiniu veidu, balkonėliai. Maži ir dideli, vos ne per visą namą. 17 a. pabaigoje jie būtent Valetoje ir atsirado. Kai pagalvoji, jie juk atsirado tada, kai buvo išleistas įsakymas savininkams kokiais nors elementais papuošti namus. Viskas prasidėjo nuo nišų su šventaisiais, o vėliau atsirado visokie balkonėliai. Jų atramėlės labai gražios, papuoštos įvairiais ornamentais arba nedidelėmis skulptūromis. Aišku, nusibeždžionavo maltiečiai tuos balkonėlius greičiausiai iš Maroko, tačiau šioje saloje jie labai pritapo.






Papildyta:
Bažnyčios. Valetoje jų net 25. Tikrai visų neaplankėme, o ir tokio tikslo neturėjome.
Šv. Katerinos bažnyčia ir vienuolynas (Church and Monastery of St. Catherine) iš išorės labai kuklūs, bet viduje, visokiais pilkais atspalviais ištapyti kupolai nepaprastai gražūs, tarsi sklendžia ore.





Už kelių žingsnių labai išraiškinga Jean De La Valette Maltos – Maltos riterio skulptūra, rankose laikantis Valetos planą ir kardą. Taip gyvai tiesia, nors imk ir pasiimk tą planą su savimi.



O štai ir skulptūriški ministro pirmininko ministerijos rūmai, šalia kurių keistai suraityta šiuolaikinė skulptūra, o kitoje pusėje ministro pirmininko Paulio Boffa paminklas.





Viso šio ansamblio šone simpatiškas viešbutis. Mano akimis visai padori vieta gyvenimui, juolab, kad visai šalia ir Aukštutiniai Barrakka sodai (Upper Barrakka Gardens).





Tačiau reikia sukti atgal. Juk laukia susitikimas.

Gerai, kad Valeta tokia nedidelė. Pora minučių ir jau parlamento rūmai.



Papildyta:
O čia jau laukia mano virtuali draugė. Nuo šiol nebe virtuali, o tikrų tikriausia, spindinčiomis akimis ir baltadante šypsena. Be galo smagu, kai virtualios pažintys virsta tikromis. Daug smagiau, kai gali matyti žmogaus akis, girdėti balso moduliacijas. Vėlgi, kaip daugumoje atveju, mus suvedė rankdarbiai.

Ir staiga prapliumpa lietus. Luktelim po stogu, nes tiek to ir lietaus- keliolikai minučių. Nuskubame link kokios nors kavinukės. Mano draugės mėgstamoje italų kavinukėje vietų nėra- visi lankytojai atbėgo čia pasislėpti nuo lietaus. Tad nusukame į kitą gatvelę ir nutupiame tokioje mažutėlėje kavinukėje su trim mikroskopiniais staliukais. Užtat tik mes abi. Laiko mano draugė turi nedaug, o šnekų tai kalnas. Klausimų irgi milijonas. Gyvena ji čia jau nebe pirmi metai, o ir užsiima netradicine veikla - beprotiškai gražiai tapo ant šilko. Tad be galo įdomu kaip čia jai sekasi, kaip apskritai Maltoje žiūrima į žmonės, užsiimančiais rankdarbiais. Nesiplėsiu, tik galiu pasakyti, kad vėl eilinį kartą viskas tik mūsų šalies nenaudai. Maltoje iš tikrųjų džiaugiamasi, kad žmogus pats susigalvoja užsiėmimą, kuris jį išlaiko ir sudaromos sąlygos, kad jis galėtų plėtoti savo veiklą. Ji tik dar kartą patvirtina, ką ir mes įtarėme, kad maltiečiai gyvena tikrai labai gerai , ramiai ir saugiai. Kad čia saugu, pajutome jau pačią pirmą diena, važiuojant autobusu. Autobuso pradžioje yra tokia aptverta pakyla. Ant jos keleiviai padeda bagažą ir... nueina atsisėsti į autobuso galą. Ar ramiai mūsų transporte pasidėtumėte savo daiktus ir nueitumėte sėdėt į patį autobuso ar troleibuso galą?
Maloniai bendraujant valanda pralekia akimirksniu. Draugei laikas namo, grįžta jos vaikas iš mokyklos. Dar kartu užsukame į Aukštutinius Baraka sodus. Iš ten atsiveria pasakiškas vaizdas į trimiestį ir Didžiojo uosto vartus. Sodai įkurti 1775 m., aukščiausiame Valetos miesto taške. Tai vieno XVIII a. Italijos riterio dovana.







Valetos tyrinėjimas tęsiasi toliau. Aukštutiniai Baraka sodai labai jauki vieta. Gera pasėdėti ant suoliuko medžių paunksmėje. Bet nors ir kaip ten gerai, rūpi dar pasivaikščioti. Retas namas naujai dažytas ar tvarkytas. Tačiau atrodo ranka gali eidamas braukti namų sienas ir į delną subyrės istorijos trupiniai, kuriuos tarsi didžiausią dovaną galėsi parsinešti namo.





Papildyta:
Valetoje bažnyčios įspūdingos, bet visai įdomu užsukti į gana kuklią, vieną iš nedaugelio protestantų katedrų mieste - Šv. Povilo anglikonų katedrą (St Paul’s Anglican Cathedral).





O paskui vėl sukti į siauras gatveles, laipioti laiptais, nusileisti iki jūros ir pasiklausyti bangų teškenimo.



Atgal autobusu grįžti neįdomu, geriau vandens keliu iki Sliema. Tiek į vieną pusę, tiek į kitą kursuojančius nedidelius keleivinius keltus rasti visai nesunku. Gatvelėse yra nuorodos „Ferry“. Bilietas keliantis į vieną pusę kainuoja 1,5 Eur.



Vėjas velia plaukus, verčia labiau susisiauti megztinį, tačiau vaizdai apie įlanką nepakartojami. Naujomis statybomis baltuojanti Sliema su įsiterpusiomis tarp naujų namų žaviomis bažnytėlėmis. Ir geltono smiltainio namais ir bokštais pasidabinusi senoji Valeta. Įsivaizduoju kaip senovės jūrininkai, po ilgos kelionės, džiūgaudavo pamatę nepakartojamą Valetos bokštų, langų ir sienų simbiozę.

7 diena



Šeštadienis. Ir kodėl aš čia apie savaitės dienas? Todėl, kad kai kam pradėjo skaudėti dantį. Ir tai visai rimta, nes tablečių nuo skausmo į kelionę prigriebiau tik kelias. O ir ką tos tabletės- tik trumpalaikis skausmo nuėmimas, bet bent jau toks išsigelbėjimas. Tačiau šeštadienis – ir iš nežinau kiek matytų vaistinių, nedirba nė viena. Pasirodo Maltoje, jeigu tikrai bėda, yra dirbanti visą laiką vaistinė, bet ji vienintelė ir tik oro uoste. Bet apie tai sužinojome jau vėliau iš savo draugės. O dabar vėl ruošiamės Valetos pusėn. Gal ten dirbs kokia nors vaistinė. Aišku, nedirbo. Todėl teko imtis skubių liaudiškų priemonių – pirkti imbiero. Dantis kiek nurimo, tad galėjome judėti toliau. Dabar jau reikia kavos. Užsukame pas italus į kavinukę, kur vakar nepatekome. Kava ten nuostabi, pyragėliai taip pat, ir žinoma, kiekvienas užsukęs, jiems kaip didžiausias svečias.














Papildyta:
Ir vėl užsukame į Aukštutinius Baraka sodus. Tas vaizdas iš viršaus tiesiog kerintis.



O paskui leidžiamės žemyn ir pėdiname į keltą. Lankysime trimiestį.
Mus pasitinka pilnas įspūdingų jachtų uostas.







Net išlipus iš kelto, smalsu dar pasivaikščioti ir jas pažiūrėti. Grožėdamiesi jomis ir iš viršaus ( kelias veda aukštyn), nueiname į Birgu arba kitaip Vittoriosa – vieną iš trimiesčio miestų.




Papildyta:
Seniai seniai, riteriai, vadinami hospitalieriais, šiame mieste pastatė Šv. Angelo fortą (nors statė jie ne tik čia). O aplink dar ir griovį išrausė. Tad tų laikų miestelėnams viena iš atrakcijų ir būdavo pasivaikščiojimas krantine, iš kur matosi miesto sienos ir tvirtovė. Tad ir mes, kaip tie senieji miestelėnai, pasivaikštome krantine.
Ant suoliuko sėdi diedukas ir glosto baltą, nuo malonumo net prisimerkusį, katiną.



Maltoje daug bažnyčių, tačiau Valetoje ir čia, turbūt viena didžiausių bažnyčių sankaupų.
Užsikorus ant forto sienų matosi Valeta, tarsi sluoksniuotas tortas, su savo skirtingais aukštais sustatytais namais .

Birgu ramybė neišpasakyta. Net eiti norisi velkant koją už kojos. Siauros gatvelės švarutėlės. Praeiname pro vieną vietinį plaunantį gatvelę kažkokiu šampūnu. Tik dar kartą įsitikinu, kad maltiečiai mėgsta švarintis.











Pravingiuojame ne viena gatvele ir vėl sugrįžtame į pagrindinę aikštę. Jau pietų metas, norisi užkąsti, bet kavinukėje visi staliukai užimti. Nutariame grįžti į Valetą ir ten kur nors nutupti. Nusileidžiame į krantinę luktelti kelto. Šalia, gėlynėlyje, tas pats glostytas baltas katinas šokinėja tarp gėlių, gaudydamas driežus.
Su vėjeliu pardumiame į Valetą ir šį kartą, kad nelipti aukštyn, pasikeliame į Baraka sodus liftu ( 1 eur). Bilietus nusipirkome automate. Juose galima nusipirkti ir kelto bilietus taip pat.








Papildyta:
Nutupiame mums patikusioje kavinukėje ir užsisakome antipastos dviems. Galvojome, ai, vien tik daržovės, alyvuogės nepersivalgysime. Bet prie jų atnešė šviežiausios, traškiančia plutele duonelės. Kirtome, net ausys lingavo. Persivalgėme ir smarkiai.



Dar pasivaikštome ir vėl keltu keliamės į Sliemą. Išlipus paeiname kiek toliau, kad galėtumėme padaryti atvirutines Valetos nuotraukas.





O sugrįžus į savo miestelį, nuskubame į parduotuvę druskos. Dantį vis maudžia, tad druskos tirpalas viena geriausių priemonių.

8 diena

Paskutinė diena, tiksliau pusdienis saloje.



Neskubėdami papusryčiaujame, bet be kavos ir .... niekur neskubame. Kavos gersime su mūsų drauge. Ji iš pat ryto veža savo sūnų į futbolo treniruotę, tad užsuks pas mus puodeliui kavos. Futbolas, kaip ir Eurovizija – Maltoje šventa. Jei jau per televiziją rodomas bent vienas iš šių renginių – jokio vietinio neprisišauksi ir nematysi. Na beveik jokio – vairuotojai, tai dirbs, tačiau su įjungtu radiju.
Draugė atbilda su vaistais nuo skausmo ir dovana – dėžute sukulentų. Jie puikiai atlaikė kelionę ir dabar, saugiai įsitaisę vazone, primena man mūsų susitikimus.
Neužilgo ateina ir buto šeimininkė, nuima skaitiklių parodymus ( buvom susitarę, kad jie neviršysime limito, nemokėsime papildomai už vandenį ir elektrą). Limito neviršijame, tad palinki mums gero kelio, pasako, kad raktus įmestumėme į laiškų dėžutę ir išvažiuoja. O mes dar valandėlę maloniai pabendraujame.
Laikas palikti savo laikinuosius namus. Laiko iki skrydžio turime, tad nuvažiuojame į Valetą pasėdėti Baraka soduose. Skrydis tik po penkių, todėl nutariame papietauti Valetoje. Vakar, einant pagrindine Respublikos gatve, netyčia įkišome nosis į vieną pastatėlį. Iš pradžių pasirodė, kad bažnyčia, bet ne. Prie staliukų sėdėjo žmonės, pietavo. Buvome jau po savo sočių pietų. O šiandien nutariame užeiti ten papietauti. La Vallette – toks jos pavadinimas.



Čia pagaliau kai kas paragauja triušienos. Kaipgi būnant Maltoj neužsisakyti šio patiekalo?




Papietavę judame link autobuso ir vykstame į oro uostą. Kiek ten to oro uosto Maltoj – laiko iki skrydžio sočiai, todėl įkalame po paskutinį puodelį kavos. Lėktuvui kylant nulydime akimis šią svetingą salą- proščaj zemlia, v dobryj put.

Aciu labai, nuostabus fotoreportazas

Net ir pati nepatraukliausia vieta po tokio pasakojimo ir nuotraukų taptų norima aplankyti. Ačiū už puikų reportažą.

Valeta, Popaujaus kaimas, salos ir pakrančių uolos sudomino labiausiai. Dėl perpildytų autobusų nustebau. Esame netilpę į autobusą tik keliaujant iš Positano Italijoje. Bet iš paskos važiavo kitas, kuris surinko bedalius.