sbo, kai mažoji bus jau ~2.5 metų - sugebės žaisti, suprasti ir priimti taisykles, tai ji taps ir sesei įdomesnė, pasikeis santykis tarp jų. O dabar, tai ką tą mažoji, nei pažaisi su ja, nei ką, o dar visą dėmesį iš mamos ir tėčio atima...
Aišku būna vaikų (pati pažįstu) kurie ir nuo mažens savo jaunėlius myluoja, su jais draugauja, rūpinasi - bet čia tokia labiau išimtis

Dažnesnė realybė - tai ta, kurią matai ir pas save: pavydas ir konkurencija.
Mano vyresnėlė jau pažaidžia su mažąją, kartais sugalvoja jos bendrų žaidimų, savaigtalio rytą išlindę iš lovyčių - kartu susiglaudę multikos žiūri , bet ta idilė dar gan trumpa, po 10 minučių žaidimų seka koks nors pyktis, kivirčas, kažko nepasidalino, kažką ne taip padarė, arba didžioji šiaip staugia 'Eik iš čia!!!!' ir nepriima sesės į kompaniją.
jaunėlė savo ruožtu - konkuruoja su broliu, nesidalina su juo savo žaislais, neduokdie, tas brolis ten ją papeš - tai duoda atgal, stumia. Atima viską iš brolio, kas jai pačiai įdomu. Liepia padėti brolį ir ją nešioti.
Bet vyresnėlė su broliuku - labai gražiai elgiasi, viską duoda, neša, leidžia save žnaibyti ir pešti. jau visiškai kitoks santykis! Ji jau protingesnė, suprata kas tas mažas, ir nepriima jo kaip konkurento.
Šiaip vaikų tarpusavio santykiai - tai antras sudėtingumas, po mažųjų ožių etapo
Papildyta:o kas R santykio su kitais vaikais, tai berods sakei kad su kažkokia svečių mergyte labai gražiai elgėsi, ja rūpinosi, viską rodė, ar čia toks vienkartinis gerumas buvo?