QUOTE(ruteleee26 @ 2016 04 09, 16:57)
Neigalumo siais laikais paprastai niekas nedalina, dar iesko dingsciu, kaip ji sumazint

turejau nemazai paumejimu, pirmas buvo sunkus, visi paumejimai neapsieidavo be steroidu

apskritai manau sergantiems IS priklauso neigalumas, nes itakoja musu gyvenima, darbinguma, net jei zmogus vaikstantis ir visos galunes veikia, dar nereiskia, kad jis jau sveikas, nebent gerybine eiga, bet tokiu vienetai, daugumai is musu vis tiek liga primena apie save
Jokiu vaistu nevartojus, paumejimu turejus jau nemazai irgi. Idomu kaip jie ta neigaluma ten duoda, kaip nustato. Tik is mano pasakymo, kad kojos nejauciu, ar rankos sustingusios? Na, ateity vistiek teks susidurt.
As vis norejau prasyt, kad sergancios pasidalintu, kiek metu serga ir kokia dabartine bukle

kolkas skaiciuoju savo trecius metus be vaistu, kojas, rankas dar valdau (nors puse nutirpusiu kazkiek). Zinau, kad kiekvienam skirtingai, bet vistiek noris suzinot po kiek mazdaug laiko galiu "tiketis" nevaldyt tarkim galunes. Mane vis dar aplanko mintys, kas butu jei nesigydyciau
Stengiuos but stipri, neprarast optimizmo. Tik gaila, kad nesulaukiu pakankamai palaikymo is artimiausio salia esancio zmogaus. Jam atrodo, kad jei ant manes isoriskai nesimato, man viskas gerai. O kad kiekviena diena (negaliu sakyt kankina) vargina skausmas, maudimas ir kruva kitokiu negalavimu, jis nesupranta