Krikščionių pokalbiai

Vieną tos programos (GV) savanorę matau kone kasdien, niekad Vilniaus neminėjo, todėl ir suabejojau (o užimta kone nuolat, ne tik šia programa...) Tuo labiau, kad tai taip pat žmonės savo šeimas ir savo įsipareigojimus joms turintys.

O ar skirtingus dalykus tikslinga kažkaip lyginti, nežinau... Kiekvienai savas būdas. Krikštėnuose "arklio dalį" sudaro maitinimas ir apgyvendinimas, namie juk taip pat ne "iš oro" valgom. GV šiuolaikiniam žmogui patogesnė, lengviau pasiekiama, dėl to, kad nesi "priverstas" išsirauti iš kasdienybės. Bet kaip pažiūrėsi, kam ko reikia, kas kam asmeniškai labiau tinkama. Kaip ir su kokiu fiziniu gydymu - vienam periodiškai atvažiuoti, pasitikrinti, vaistus susileisti (a la gydymas ambulatoriškai) labai neatsitraukiant nuo įprasto ritmo, kitam gi jau nori nenori, bet tenka gultis per visus "negaliu sau leisti". Tarkim aš pati esu gulėjus ligoninėj kai niekaip negalėjau sau leisti: vaikai maži, vyras užsieny, artimieji daugiau nei už 100 km... Bet sveikata neklausė. Čia nelyginu konkrečių programų "svorio", "stiprumo" ir pan. Tikiu kad jų apskritai yra dar daugiau. Tiesiog žiūrim ir renkamės kas mums konkrečiu metu atrodo labiau tinkama, reikalinga. Nors dėl kainos galiu tik pasikartoti, ji tokiose dalykuose tikrai būna gana lanksti. Esu kadais savo kailiu išbandžius GTI kainų lankstumą (pas juos irgi tokios pasikandžiojančios atrodo) žmogaus naudai... ir turėjus galimybę dalyvauti ten, kur "negalėjau sau leisti".

Aišku, yra tokių ligų, kurios sukrečia ir sergantį, ir namiškius.Kai skaiciau knyga "Kur Dievas, kai skauda?", buvo rasoma, kaip jaunuole nere i vandeni ir tapo neigali, vos isgyveno. Panasi situacija su jaunu sportininku vaikinu ir siu dvieju zmoniu skirtinga kelia priiman tokia lemti. Vaikino tevai iki gyvenimo pabaigos melde sunui isgydymo, o pats jaunuolis tik po daug metu is dalies peiieme savo visiska neigaluma ir lovos rezima visam likusiam gyvenimui. Su tokiais isbandymais daznai ir siela labai sukreciama.bet merginos,.moters pavyzdys rodo, kaip daug gali viltis.

Kad kaži ar apskritai egzistuoja stebuklingų vienkartinių piliulių "visam laikui". Kaip vienas brolis pastebėjo, sako net ir duonos mes prašom kasdien, kiekvienai naujai dienai, o ne "duok man duonos tridešimčiai metų ir daugiau tavęs tuo klausimu netrukdysiu". Kasdienis darbas su savim, kasdienis pasitikėjimas... Jokios stebuklingos ilgo poveikio piliulės.

Labai taikliai - kasdienis darbas su savimi. Malda ir t.t. Po pernai dalyvavimo savaitgalio vidinio išgydymo rekolekcijų atsargiau žiūriu į tokius dalykus.

piktasis baisiai užpyksta, kai mato, kad žmogus pradeda draugauti su Dievu artimiau. keršto dvasia negailestinga....
taip, vienkartiniai gydymai rezultato neduoda. reikia kasdieninio atsigręžimo į Dievą, maldos, švento Rašto skaitymo ir t.t.kita vertus po tų vidinių gydymų artimiau pamatai Dievą...

Vilniuj yra, Gyvasis vanduo, bet būtų gerai pasikalbėti prieš užsirašant su kuo nors, nes su ūmiom būklėm nerekomenduoja lankyt. Šiaip Gailestingumo versmė meldžiasi ir individualiai, tai jei būtų noras ir galimybė pusdieniui į Kauną atlėkt, galėčiau paorganizuot.

Kai siūloma kas konkrečiam žmogui, palyginti verta. Juo labiau pasidalinti savo paties patyrimu. Nes ne sykį pati esu turėjusi finansinių nesusipratimų, kai būdavo rekomenduojama kažkas visai priimtino, o paskui tekdavo mokėti (aukoti) du ar tris kartus daugiau. Todėl dabar visada prieš ką nors planuodama paskaičiuoju, ar tai bus įmanoma man ar tam, kuriam siūlau.
Ačiū, kad pasidalijai tomis galimybėmis, kada galima ir gerokai mažesnė auka. Man taip nėra buvę, kaip tik atvirkščiai. Juk pinigai iš niekur nebyra, jei ne tu, kažkas kitas turi už tave sumokėti. Nes Bažnyčia laikosi iš aukų.
Pripažįstu, kad komfortas kainuoja. Bet kai noriu šiaip kur valgyti, neinu į prabangų restoraną, o užbėgu į kokią užkandinę ar įsimetu ką iš namų.
Sykį buvau ilgesnėse kasdienėse rekolekcijose savame mieste. Džiaugiaus, kad nereikia nei nakvynės, nei pietų, ir auka (pažįstama sakė) turėtų būti palyginti nedidelė (nes bus daug klausytojų). Bet kai paskaičiavau viską, joms pasibaigus, viskas išėjo ar ne septynis kartus daugiau: aukos rengėjai paprašė ne mažiau konkrečios sumos (ji buvo dvigubai didesnė), reikėjo pirkt darbinę knygą (man jas teko pirkt dvi, nes kursas buvo tęstinis, ankstesniame nedalyvavau), organizatoriai labai rekomendavo įsigyti dar vieną knygą (ji tebeguli neskaityta), nepaskaičiavau transporto išlaidų (nes reikėjo grįžinėt pietums, kurie vis dėlto buvo pigesni, nei kavinėse). Kai šitaip ,,nusiskausminau'' (buvo pagret ir dar vienas panašus įvykis), nuo to laiko pirmiausia stengiuosi išsiaiškinti (o ir kitam paaiškinti), ar vaistai nuo tavo ligos nėra ganėtinai per brangūs ir ar tikrai jie tokie stebuklingi ir nepakeičiami kuo nors pigesniu.
Taip, rekolekcijos yra gerai, tai tiesa. Bet man labiau patinka, kai organizatoriai (ar kviečiantys žmonės) nurodo ir būtinas sąlygas, nes ne kiekvienam norisi rodyti, kad turi būti ištiesęs delną (kad tau padarytų nuolaidą ir dar nemažą).
Geriausia, kai organizatoriai pateikia ir reikiamos aukos dydį, bet ir įspėja, kad bus renkamos ir dar papildomis aukos pagal žmogaus galimybes. Nes kai nuvažiuoji į rekolekcijas (su nurodyta suma), o ten sužinai, kad dar reikia papildomai paaukoti vietiniams priėmėjams (paaukoji), o gale rekolekcijų vėl paprašoma dar paaukoti atvykusiam svečiui (jis yra iš tolimo, turtingo krašto), būna liūdna, nes jauties apvagianti savo artimuosius.
Su atsigulimu į ligoninę gal nevertėtų lyginti, juk ir ten nesiguli, jei yra kita galimybė (be to, šiais laikais net ir atsigulus galima kartais ar net kas vakarą grįžt apglėbt artimuosius, nelygu diagnozė).

Kas skaitot angliškai, vienos moters mintys apie paaukojimą Dievui to, kas negera. Simcha Fisher apie auką
Ten kaip tik atspindima, ką norėjau pasakyti apie kančios priėmimą.

Dar ČIA.



"In any case, suffering is never positively willed by God, but is allowed for our benefit in the same way a father will allow a child to suffer the consequences of his own actions so that the child will grow and learn to listen to his father, or perhaps in the same way that father might allow his child to "suffer through" piano lessons so that, someday, he will be a great pianist. We may not understand God's reasons for allowing our particular suffering, but we must always trust that we can endure with His grace, and that there is reason for it, whether it is for our correction, purification, penance, to help us realize how radically dependent we are on Him, or whether it is for His appeasement."

"Bet kuriuo atveju, Dievas niekada tiesiogiai nenori kančios, bet ją leidžia dėl mūsų gėrio tuo pačiu būdu, kaip tėvas leidžia vaikui patirti savo veiksmų pasekmes, kad vaikas augtų ir išmoktų klausyti tėvo, ar galbūt panašiai kaip tėvas leistų vaikui "iškentėti" pianino pamokas, kad vieną deiną jis taptų didžiu pianistu. Mes galime nesuprasti Dievo priežasčių, kodėl jis leidžia konkrečią kančią, bet turime pasitikėti Juo, kad galime ištverti, remdamiesi Jo malone, ir kad tam yra priežastis, ar tai būtų mūsų pataisymui, išgryninimui, atgailai, supratimui, kaip radikaliai mes nuo Jo priklausome, ar tai būtų jo sutaikinimui."

Toliau kalbama apie tai, kad Jėzus Kristus buvo Aukščiausiasis Kunigas ir kad mes Jo kunigystėje dalyvaujame aukodami savo mažas ir dideles kančias.

Knygų mugėje pirkdama iš Bernardinų leidyklos knygą gavau dovanų nuostabiai ištapytą su Šv. Pranciškaus gyvenimo motyvais Gailestingumo metams skirtą kelendorių. Kiekvienam mėnesiui vis kitas paveikslas ir teiginys. Kovo mėn tokia citata: "Vienuolyno apsiaustis" - "Pasakojama, kad ne kartą Pranciškaus buveinę puolė velniai. Piktasis stengiasi išgąsdinti paskui Kristų žengiantį žmogų. Pranciškus žinojo, kad ši padermė bejėgė prieš maldą ir pasninką".

Jums normaliai skamba šis teiginys? Jei prieš maldą ši padermė bejėgė, tai kaip tada gintis???


Dėl tų visų išgydomųjų kursų - su tokiu oficialiu "reketu" susidūriau ir aš. Bet labiausiai nuvylė organizatorės elgesys. Beje, neturiu noro daugiau vykti į "išgydomąsias" rekolekcijas, kurias veda užsienietiški charizmatiško tipo kunigai, kurie labai lengvai gali pasakyti "jaučiu, kad kažkas turi iš jūsų problemų su stuburu". Arba kur organizatorės sesers pasaulietės pasakojama apie išgydymus paralyžuotų, kurie po mėnesio "atkrenta" ir vėl tampa neįgalūs, atsėda į vežimėlį, nes, ano jos, jiems parankiau sirgti, patinka, atleiskit, bet Kristus taip negydė ir negydo. O šeimų stovykloje kur dalyvavome visą lobį pavogė kuliminacija - Šv Dvasios krikštas, kada buvusi sektantė paklausta, kas yra kalbėjimas kalbomis, su didžiule puikybe ir pykčiu pradeda burbuliuoti demonstratyviai kalbomis, o per tą krikštą deda ranką ant žmogaus galvos ir "užkalbinėja" . Daug domėjausi ir pan, paprasti žmonės, ne kunigai, negali to daryti ir apskritai tikėjimas, kuris remiasi jausmais ir vizijomis, troškimu kalbėti kalbomis ir pan, labai abejotinas, nes veda tolyn nuo Dievo. Žinoma, taip kalbėdama irgi rizikuoju piktžodžiauti prieš Šventąją Dvasią, bet noriu pasakyti, kas man nepriimtina.

Ačiū už visus pasiūlymus, informaciją, atsirinksiu su laiku. O dabar labai vertinu atrastas seseris ir jų vienuolyną Pavilnyje, pagrindinis centras Panevėžyje Ūhttp://panevezys.lcn.lt/vienuolijos/moteru/pami/), dvasinius pokalbius su reto tyrumo ir išminties kupina sese Greta iš Panevėžio, jau du kartus dalyvauju lectio divina susikaupimo ir maldos rekolekcijose, visuomet būna dvasinis pokalbis, auka simboliška ir įdedama į aukų dėžutę koplyčioje niekam nematant ir bet kuriuo laiku (10-20eur, pagal galimybes, kukliai tarstelint rekolekcijų pabaigoje , kad nenuskriauskit savęs), štai čia man buvo šokas po patirties "vidinio išgydymo" rekolekcijų su užsienietišku kunigu, kuomet į rekolekcijų pabaigą pusę valandos reikėjo klausytis apie kunigo internetinį projektą ir didelį spaudimą paaukoti papildomai projektui ir kunigo kelionei. O kai parašiau laišką po rekolekcijų, pasidalinimą dvasinį, vadovė neatsakė, tik toliau siunčia reklamas ir vis naujus kunigus ir psichoterapeutus kviečia.
Pajaučiau didžiulį skirtumą nuoširdumo ir tikrumo tarp šių dviejų organizatorių ir rekolekcijų. Ten jaučiuosi kaip namie....Saugi, reikalinga ir Dievo namuose. Gavau iš Gretos "namų darbus", jaučiu tikrą meilę ir rūpestį, tikiu, kad ji meldžiasi už mane ne už kažką mainais.
Papildyta:
Šiaip jau niekad nevengiu nueiti į vidinio išgydymo pamaldas katalikų bažnyčioje ar cerkvėje kartą per metus ligoniams skirtą laiką - kunigo maldas ir patepimą aliejais tose vietose, kur buvo Kristaus žaizdos.

maldomis gintis, melstis...


o čia tai jau kvepia ezoterika, new age'iškumu....galiu patikinti, kad gailestingumo versmė yra rimta organizacija. auka už kursą 35 e, jei negali, aukoji kiek gali, tik anketoj parašai, kiek aukosi. dar gauni knygą, už ją atskirai nemoki. būna paraginimų, kad kas galit, paaukokit, kiek galit, bet su dėžute nieks nevaikšto, į akis nelenda. ir priminimas būna vieno sakinio. viena moteriškė atnešė dovanų žvakelių-tablečių, tai savanorės net nelabai norėjo imti, vos paėmė po ilgų svarstymų...

Tai nebijau paviešinti, kad čia Betanijos bendruomenės organizuojami dalykai.... o su Šv. Dvasios atnaujinimo krikštu - Kanos šeimų stovykla. Kalbėkime garsiai, laisva Lietuva, demokratija.

Ačiū už informaciją, Saulele.

Tai ir aš galvoju, kad maldomis, bet kaip čia rašo, kad maldos prieš tai bejėgės???
Papildyta:
Nauja knyga apie Tėvą Stanislovą yra išleista, skaičiau knygyne, vadinasi "Tėvo Stanislovo saulė"...su cd diskeliu, senu filmu Juozaičio apie tėvelį...

ne taip supratai. ši padermė bijo maldos. "ši padermė bejėgė prieš maldą ir pasninką", įsiskaityk.



su tais krikštais-krikštas yra vienas ir nekartojamas. vzb irgi ten saviveiklos yra/buvo, susijusių su krikštais....dėl to skilo vžb, išėjo nemažai vyrų...