QUOTE(*Saulelė* @ 2016 03 12, 21:47)
t
ai negi Jis negali išgydyti tokios paprastos depresijos? Jis turi savo planą kiekvienam iš mūsų....kiek laiko sergam ar nesergam priklauso tik nuo Jo. ir dar nuo to, kada pamatom Jo valią ir už ją padėkojam, pasakom, kad esam nuolankūs tarnai ir lenkiamės Jo valiai....
Gal ir buvo tau ji tokia paprasta, lengva forma, kad taip kalbi....Be didelės kančios, stipraus nerimo daug metų ir t.t., be labai žalojančios gyvenimo patirties., tiesiog "paprasta depresija, kai išgyjama pagėrus vaistus metus ar porą ir nebesusergama iš naujo"
Aš jau kabinuosi į gyvenimą ir ieškau vilties dvyliktus metus (ir dar 6 metai baisios priešistorės, po kurios ir susirgaum nebeatlaikė psichika, išsiderino vegetacinė nervų sistema ir išsivystė nerimo sutrikimas, depresija). O lectio divina rekolekcijose abu kartus skaitėme ir apmąstėme Švento rašto vietas apie išgijimą, išgydymus: Lozoriaus prikėlimą ir 38 metus sirgusio paralyžuotojo prie Avies vartų išgydymą. Tai labai daug svarstėme su sesėmis ir tais, kurie dalyvavavo rekolekcijose, apie išgydymą.... Kartais žmogus serga kūnu, bet neserga siela. Ir Dievas gydo ne visad taip, kaip mes norime, įsivaizduojame ir t.t. Labai daug apie išgydymą, skausmą radau knygoje "Kur Dievas, kai skauda?"Teisingai sakai, kad turi kiekvienam planą iš mūsų, tik labai stipriai ir ilgai kankinantis sunku tai suvokti ir pamatyri viską plačiau, nes kančia užgožia viską. Vertinu kiekvieną žingnsnį į priekį, pagerėjimą ir bandau laižytis žaizdas, buvau didžiulė optimistė, tai padėjo išlikti.
Papildyta:
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 03 12, 22:13)
Man linksmiausia, kai gydytoja pasakė neseniai, kad mano širdies problemos (dėl kurių aš taip pergyvenau) tėra kaip žmogui atlėpusios ausys ar ilga nosis. Tai dabar aš visai sveika.
Smagu, kad pabuvai širdį keliančiam renginy.
O kokios jos pas tave, panašios į mano, irgi nerviniu pagrindu?
Šiaip savo kūnu įsitikinau, kad visos ligos kūno nuo didelio streso kone nuolatinio, tokio, kur jau nebegali ištverti....
Taip, norėjosi ilgiau pabūti, bent dvi dienas tokių rekolekcijų.....Bent pusdienį buvo gera ir ramu širdžiai, dvasiai. Pamilau tuos namus, tas seseris, dėkoju Dievui už jas.
Papildyta:
QUOTE(*Saulelė* @ 2016 03 12, 21:47)
aš neišsigydžiau. mane išgydė Dievas.
aš ir nesitikėjau, kad išgydys. tiesiog gėriau vaistus, lankiausi pas gydytojus, psichologus....
bet Dievas turėjo savo planą. Jis viską padarė viską, kad aš nebesiremčiau nei savim, nei kitais žmonėmis ar įsivaizdavimais. mano gyvenime belikęs tik Dievas. Šv. Rašte yra istorijų, kaip Jėzus išgydo visokiom ligom sergančius ar prikelia iš numirusių. tai negi Jis negali išgydyti tokios paprastos depresijos? Jis turi savo planą kiekvienam iš mūsų....kiek laiko sergam ar nesergam priklauso tik nuo Jo. ir dar nuo to, kada pamatom Jo valią ir už ją padėkojam, pasakom, kad esam nuolankūs tarnai ir lenkiamės Jo valiai....
na matai, bet Dievas veikia ir per gydytojus, ir per sutiktus žmones, per situacijas, žmogui reikia ir žmogaus, ne tik Dievo, esame Kristaus atspindys vienas kitam. Jei ne žmonės, manęs gal seniai nebūtų.....Taip, šv. Rasšte yra istorijų, kai Jėzus išgydo, bet kur likusios, kai neišgydo? Tai ir yra Dievo planas mums. Svarbu tik tai, ar mes sugebėsim tą savo kančią ir ligą ištverti ir galutiniam taške išeiti pas Dievą taikkai, šviesiai, susitaikius, šviečiant, o ne tamsoje, rūstybėje.....Tik Dievo ir jo malonės reikia prašyti tą kančią kažkaip įprasminti ir kad ji padėtų ne tolti nuo Dievo, o būti su juo. Kartais tai yra nežmoniškai sunku. Tikėjimas yra amžina kova, kelionė. O ypač sunku tikėti, kai labai labai kenti, ypač dvasiškai, sieliškai, psichiškai. Niekas nėra paprasta, kas labai stipriai luošina ir žeidžia.
Niekada gyvenime nebūčiau maniusi, kad man teks tai išgyventi, tokias patirtis, tokias situacijas, tokius pragarus, kur nelabai ir papasakosi, kas darėsi, kaip ir pan, tai nepapasakojama, mirti kūniškai aš jau nebijau, daug kartų buvau mirusi dvasia ir beveik kūnu ir vėl kėliausi, kaskart.....Man tik labai sunku kankintis, ne metus ir ne dvejus, o dešimtis.....Ir užtat sunku iš širdies gelmių atleisti iki galo brangiausiam asmeniui....ne Dievui, o žmogui...aš lyg ir atleidusi esu, bet tos mano žaizdos nėra užgijusios....ir ta mano liga vis primena apie tai....ir atrodo, kad aš jau niekada nebegalėsiu džiaugtis buvimu taip, kaip džiaugiasi normalūs žmonės....
Va taip. Tiesą sakant dūšiai ir artimesnė tradicinė versija, ta kurią bandžiau giedot dar iki savo tikėjimo pradžios... O gal ne todėl, gal natūra tokia, kad taip artimiau. Bet smagu atpažint.
Bet gal kažkaip natūraliai atsisijoji tai kas arčiau/toliau. 
