Jačiu, kad ten, kur buvo susikirtę, buvo mano kraštiečio iškeltas klausimas. Truputį labiau užkabinantis nei tiesiog klausimas, į kurį gali atsakyti. Labai daug metų pažinojau jo mamą...
Klausimas buvo apie sventu paveikslu paveiksleliu ir kitokiu sventu dalyku padejima,kai nebereikalingi
Taip. Pažinojau to klaususio žmogaus mamą.
Su švente! 
Su švente . Kokia dovana buvo tas išsivadavimas, laimė gyventi laisvoje šalyje, nesinori net prisiminti anų baisių laikų.
. Kokia dovana buvo tas išsivadavimas, laimė gyventi laisvoje šalyje, nesinori net prisiminti anų baisių laikų.
QUOTE(_una_ @ 2018 03 11, 23:39)
Su švente . Kokia dovana buvo tas išsivadavimas, laimė gyventi laisvoje šalyje, nesinori net prisiminti anų baisių laikų.
. Kokia dovana buvo tas išsivadavimas, laimė gyventi laisvoje šalyje, nesinori net prisiminti anų baisių laikų.Taip, kai mokytojai per Vėlines turėdavo daryti šokius, o po Kūčių skaičiuoti aguonas mokinių dantyse...
Papildyta:
QUOTE(*Saulelė* @ 2018 03 05, 18:54)
Va i studijas grizau...biskel atitrukus buvau.metai akademiniu dave savo. Bet is tikro kita terpe,kitas gyvenimo kampas dave daugiau minciu ir apmastymu kelyje. Buvau menesiui atitrukus isvis nuo Misiu ir baznycios. Bet busimas vyras viena sekmadieni prabudo ir pasake,kad laikas eiti i Misias.nepadejo jokie mano aiskinimai,kad Misiose negalesiu priimt Komunijos tai ir ner ko ten eit...ejom....ir ejom per Komunija palaiminimo.....nes taip jis liepe...
Piktasis švenčia pergalę?
Deja deja...piktasis kaukdamas leke i pragarus....
Jei ne paslaptis, Saulele, kokia tavo situacija dėl Komunijos? T.y., ar dėl ikisantuokinio ryšio, ar kaip čia pavadint?..
Žooodž. per svarbiausią krikščionišką šventę nešvenčiau šv. mišių. Sąmoningai pasirinkau buvimą su mama, kuri nėra tikinti. Gerą anekdotą ji skėlė (nelaikau piktžodžiavimu žinant savo mamą): "kvailas tas Dievas: šventė, o tokią darganą atsiuntė, į lauką išeiti neįmanoma".
Labai dviprasmiški jausmai. Vis tik, nuo 2014m. šioks toks tarpas laiko, kai lankausi ten nuolat. Bet vis dėlto negaliu sakyt, kad gailiuosi... Na, mišiose dalyvaut galiu kone kasdien, tereikia noro, juk gyvenu Vilniuje. Su mama mataus max kartą/mėn., ar kartą/2mėn. Atsigavo gerokai ji, nors sveikata, matyt, nebebus gera... Ir amžius juk šioks toks...
Mano santykis su Komunija, beje irgi paskutiniu metu sunkus..
Nebespėju nei taisytis, nei išpažinties lakstyt, tai kartais neinu. Buvo, po išpažinties nespėjau nei namo grįžt, kai vėl prisidirbau. Kai bažnyčia būdavo galima sakyti šalia namų, tai spėdavau. 
Beje, per Gailestingumo šventę buvau mišiose Gailestingumo šventovėj, o vakare prieš tai šviesos kelio procesijoj nuo Aušros Vartų.
Mišios ten man visad įspūdingos. Tik tąkart labai tvanku buvo, kadangi daug žmonių. Ir nežinau kaip aš ten sugebėjau į vidų patekt, nes lauke liko nemažai žmonių, kuriems ir ekranas buvo pastatytas. Tik aš nuo mažumės kažkaip negebu išstovėt. T.y., jei judu, nieko, bet ilgai stovint pykina. Kad to neatsitiktu, jau ir sėdau kur stoviu, bet o ką...
Buvo čia kalba apie mašinų šventinimą su Una. Tai va. Turėjau didelę avariją. T.y., tokią ten didelę, kad nugrioviau storą, matyt, supuvusį medį ir iš karietos nieko neliko. Beeeeet. Dabar ištemkit ausis, išplėskit akis. Įsigyjau kitą vargais negalais. Kur vairuotojo pusėje atsilenkia ta tokia uždanga nuo saulės, radau ten gerokai sutrintą, bet paveiksliuką su gailestingumo vainikėliu (na žinot, TĄ paveiksliuką su paveikslu). Ankstesnė mašinos savininkė medikė. Nežinau, ar pamiršo, bet man buvo tooooks WOW. 
Kol laukiau šviesos procesijos, kažkodėl buvau išsitraukus iš mašinos ir 2k kėsinaus pamest, bet žmonės abukart parodė, kad pamečiau. Grąžinau į vietą. Taip gera atsivertus tą uždangą pamatyt. Gal jis šventintas... Kad naudotas, tai tikrai matos iš nusidėvėjimo.
Žooodž. per svarbiausią krikščionišką šventę nešvenčiau šv. mišių. Sąmoningai pasirinkau buvimą su mama, kuri nėra tikinti. Gerą anekdotą ji skėlė (nelaikau piktžodžiavimu žinant savo mamą): "kvailas tas Dievas: šventė, o tokią darganą atsiuntė, į lauką išeiti neįmanoma".
Labai dviprasmiški jausmai. Vis tik, nuo 2014m. šioks toks tarpas laiko, kai lankausi ten nuolat. Bet vis dėlto negaliu sakyt, kad gailiuosi... Na, mišiose dalyvaut galiu kone kasdien, tereikia noro, juk gyvenu Vilniuje. Su mama mataus max kartą/mėn., ar kartą/2mėn. Atsigavo gerokai ji, nors sveikata, matyt, nebebus gera... Ir amžius juk šioks toks...
Mano santykis su Komunija, beje irgi paskutiniu metu sunkus..
Nebespėju nei taisytis, nei išpažinties lakstyt, tai kartais neinu. Buvo, po išpažinties nespėjau nei namo grįžt, kai vėl prisidirbau. Kai bažnyčia būdavo galima sakyti šalia namų, tai spėdavau. Beje, per Gailestingumo šventę buvau mišiose Gailestingumo šventovėj, o vakare prieš tai šviesos kelio procesijoj nuo Aušros Vartų.
Mišios ten man visad įspūdingos. Tik tąkart labai tvanku buvo, kadangi daug žmonių. Ir nežinau kaip aš ten sugebėjau į vidų patekt, nes lauke liko nemažai žmonių, kuriems ir ekranas buvo pastatytas. Tik aš nuo mažumės kažkaip negebu išstovėt. T.y., jei judu, nieko, bet ilgai stovint pykina. Kad to neatsitiktu, jau ir sėdau kur stoviu, bet o ką...
Buvo čia kalba apie mašinų šventinimą su Una. Tai va. Turėjau didelę avariją. T.y., tokią ten didelę, kad nugrioviau storą, matyt, supuvusį medį ir iš karietos nieko neliko. Beeeeet. Dabar ištemkit ausis, išplėskit akis. Įsigyjau kitą vargais negalais. Kur vairuotojo pusėje atsilenkia ta tokia uždanga nuo saulės, radau ten gerokai sutrintą, bet paveiksliuką su gailestingumo vainikėliu (na žinot, TĄ paveiksliuką su paveikslu).
Ankstesnė mašinos savininkė medikė. Nežinau, ar pamiršo, bet man buvo tooooks WOW. Kol laukiau šviesos procesijos, kažkodėl buvau išsitraukus iš mašinos ir 2k kėsinaus pamest, bet žmonės abukart parodė, kad pamečiau. Grąžinau į vietą. Taip gera atsivertus tą uždangą pamatyt. Gal jis šventintas... Kad naudotas, tai tikrai matos iš nusidėvėjimo.
QUOTE(Night13 @ 2018 04 14, 22:21)
Kur vairuotojo pusėje atsilenkia ta tokia uždanga nuo saulės, radau ten gerokai sutrintą, bet paveiksliuką su gailestingumo vainikėliu (na žinot, TĄ paveiksliuką su paveikslu). Ankstesnė mašinos savininkė medikė. Nežinau, ar pamiršo, bet man buvo tooooks WOW. Kol laukiau šviesos procesijos, kažkodėl buvau išsitraukus iš mašinos ir 2k kėsinaus pamest, bet žmonės abukart parodė, kad pamečiau. Grąžinau į vietą. Taip gera atsivertus tą uždangą pamatyt. Gal jis šventintas... Kad naudotas, tai tikrai matos iš nusidėvėjimo.
Ankstesnė mašinos savininkė medikė. Nežinau, ar pamiršo, bet man buvo tooooks WOW. Kol laukiau šviesos procesijos, kažkodėl buvau išsitraukus iš mašinos ir 2k kėsinaus pamest, bet žmonės abukart parodė, kad pamečiau. Grąžinau į vietą. Taip gera atsivertus tą uždangą pamatyt. Gal jis šventintas... Kad naudotas, tai tikrai matos iš nusidėvėjimo.Man atrodo, tai pats tikriausias zenklas!
QUOTE(Night13 @ 2018 04 14, 21:21)
Žooodž. per svarbiausią krikščionišką šventę nešvenčiau šv. mišių. Sąmoningai pasirinkau buvimą su mama, kuri nėra tikinti. Su mama mataus max kartą/mėn., ar kartą/2mėn. Atsigavo gerokai ji, nors sveikata, matyt, nebebus gera...
Mano santykis su Komunija, beje irgi paskutiniu metu sunkus.. Nebespėju nei taisytis, nei išpažinties lakstyt, tai kartais neinu. Buvo, po išpažinties nespėjau nei namo grįžt, kai vėl prisidirbau.
Buvo čia kalba apie mašinų šventinimą su Una. Tai va. Turėjau didelę avariją. T.y., tokią ten didelę, kad nugrioviau storą, matyt, supuvusį medį ir iš karietos nieko neliko. Beeeeet. Dabar ištemkit ausis, išplėskit akis. Įsigyjau kitą vargais negalais. Kur vairuotojo pusėje atsilenkia ta tokia uždanga nuo saulės, radau ten gerokai sutrintą, bet paveiksliuką su gailestingumo vainikėliu (na žinot, TĄ paveiksliuką su paveikslu).
Mano santykis su Komunija, beje irgi paskutiniu metu sunkus..
Nebespėju nei taisytis, nei išpažinties lakstyt, tai kartais neinu. Buvo, po išpažinties nespėjau nei namo grįžt, kai vėl prisidirbau. Buvo čia kalba apie mašinų šventinimą su Una. Tai va. Turėjau didelę avariją. T.y., tokią ten didelę, kad nugrioviau storą, matyt, supuvusį medį ir iš karietos nieko neliko. Beeeeet. Dabar ištemkit ausis, išplėskit akis. Įsigyjau kitą vargais negalais. Kur vairuotojo pusėje atsilenkia ta tokia uždanga nuo saulės, radau ten gerokai sutrintą, bet paveiksliuką su gailestingumo vainikėliu (na žinot, TĄ paveiksliuką su paveikslu).
Smagu, kad mamai pagerėjo. Žmogiška pasilikti su ja, skirti laiką jai, nors man būtų skaudu likti be Mišių. Gal tavo ėjimas į Mišias taptų jai tikėjimo skelbimu? Juk jos netrunka taip ilgai, ypač jei gali svečiuotis ne vieną dieną. Esamuoju laiku tai gal tik nervintų nesuprantamas tavo "davatkiškumas", bet kokią sunkesnę akimirką gal pažadintų viltį? Džiaugiuosi, kad man neteko nei šeimoje, nei uošvijoje tokių problemų spręsti.
Dėl Komunijos paraginčiau nepasiduoti, tai labai brangi dovana ir pasilikdamas duonoje Jėzus žinojo kokie mes netobuli, jei vertumas ją priimti priklausytų tik nuo mūsų, tikriausiai niekada nebūtume pakankamai verti tos malonės. Bet jei nuoširdžiai gailimės, norime susivienyti su Kristumi, tai mažos nuodėmės atleidžiamos (su pareiga vėliau jas išpažinti) jau žegnojantis švęstu vandeniu, kalbant "Prisipažįstu" Mišių pradžioje. Aš kartais sugebu prisigriešyt eidama nuo klausyklos iki savo vietos, nu ir ką dabar padarysi. Beje, į rankas pakliuvo kažkada nepamenu kieno minėta pasaulietės apaštalės Anne's knyga. Labai skeptiškai pradėjau skaityti ir radau labai daug peno apmąstymams ar tiesiog konkrečių atsakymų į savo problemas. Kad ir tobulumo klausimu, va imsiu ir pacituosiu (čia jai kalba Jėzus): "Tu nesi šventoji. Tu patirsi savo silpnumą. Išgyventi neviltį dėl savo silpnybių yra nuodėmė nuolankumui. Tikėkis klysti. Tikėkis, kad bus reikalingas Mano įsikišimas ir palaikanti ranka. Nenustebk, kai jauti savo žmogiškumo geluonį. Tai yra tavo kryžiaus dalis, Mano vaike, būti arti Manęs ir likti tokia netobula. <...> Aš tau atleidau. Ar pati sau atleidai? Pirmyn. Visada pirmyn."
Jau avarijų geriau nereikia. Gerai, bent, kad ne su žmonėmis, o su medžiais badaisi
. Bet kažkaip smagu įsigyti mašiną, kuria naudojosi krikščionis - gali tikėtis, kad neprikeikta, nenaudota blogiems tikslams. Mes vieną irgi buvom įsigiję ir dėtuvėje radę nemažą metalinį kryželį bei Liurdo Marijos medalėlį. Tarnavo jinai mums labai gerai ir į laužyną dar sava eiga nuvažiavo. O tuos rastus ženklus perkėlėm į kitą mašiną.QUOTE(Airona @ 2018 04 14, 23:26)
QUOTE(_una_ @ 2018 04 15, 01:39)
Smagu, kad mamai pagerėjo. Žmogiška pasilikti su ja, skirti laiką jai, nors man būtų skaudu likti be Mišių. Gal tavo ėjimas į Mišias taptų jai tikėjimo skelbimu? Juk jos netrunka taip ilgai, ypač jei gali svečiuotis ne vieną dieną. Esamuoju laiku tai gal tik nervintų nesuprantamas tavo "davatkiškumas", bet kokią sunkesnę akimirką gal pažadintų viltį? Džiaugiuosi, kad man neteko nei šeimoje, nei uošvijoje tokių problemų spręsti.
Dėl Komunijos paraginčiau nepasiduoti, tai labai brangi dovana ir pasilikdamas duonoje Jėzus žinojo kokie mes netobuli, jei vertumas ją priimti priklausytų tik nuo mūsų, tikriausiai niekada nebūtume pakankamai verti tos malonės. Bet jei nuoširdžiai gailimės, norime susivienyti su Kristumi, tai mažos nuodėmės atleidžiamos (su pareiga vėliau jas išpažinti) jau žegnojantis švęstu vandeniu, kalbant "Prisipažįstu" Mišių pradžioje. Aš kartais sugebu prisigriešyt eidama nuo klausyklos iki savo vietos, nu ir ką dabar padarysi. Beje, į rankas pakliuvo kažkada nepamenu kieno minėta pasaulietės apaštalės Anne's knyga. Labai skeptiškai pradėjau skaityti ir radau labai daug peno apmąstymams ar tiesiog konkrečių atsakymų į savo problemas. Kad ir tobulumo klausimu, va imsiu ir pacituosiu (čia jai kalba Jėzus): "Tu nesi šventoji. Tu patirsi savo silpnumą. Išgyventi neviltį dėl savo silpnybių yra nuodėmė nuolankumui. Tikėkis klysti. Tikėkis, kad bus reikalingas Mano įsikišimas ir palaikanti ranka. Nenustebk, kai jauti savo žmogiškumo geluonį. Tai yra tavo kryžiaus dalis, Mano vaike, būti arti Manęs ir likti tokia netobula. <...> Aš tau atleidau. Ar pati sau atleidai? Pirmyn. Visada pirmyn."
Jau avarijų geriau nereikia. Gerai, bent, kad ne su žmonėmis, o su medžiais badaisi . Bet kažkaip smagu įsigyti mašiną, kuria naudojosi krikščionis - gali tikėtis, kad neprikeikta, nenaudota blogiems tikslams. Mes vieną irgi buvom įsigiję ir dėtuvėje radę nemažą metalinį kryželį bei Liurdo Marijos medalėlį. Tarnavo jinai mums labai gerai ir į laužyną dar sava eiga nuvažiavo. O tuos rastus ženklus perkėlėm į kitą mašiną.
Dėl Komunijos paraginčiau nepasiduoti, tai labai brangi dovana ir pasilikdamas duonoje Jėzus žinojo kokie mes netobuli, jei vertumas ją priimti priklausytų tik nuo mūsų, tikriausiai niekada nebūtume pakankamai verti tos malonės. Bet jei nuoširdžiai gailimės, norime susivienyti su Kristumi, tai mažos nuodėmės atleidžiamos (su pareiga vėliau jas išpažinti) jau žegnojantis švęstu vandeniu, kalbant "Prisipažįstu" Mišių pradžioje. Aš kartais sugebu prisigriešyt eidama nuo klausyklos iki savo vietos, nu ir ką dabar padarysi. Beje, į rankas pakliuvo kažkada nepamenu kieno minėta pasaulietės apaštalės Anne's knyga. Labai skeptiškai pradėjau skaityti ir radau labai daug peno apmąstymams ar tiesiog konkrečių atsakymų į savo problemas. Kad ir tobulumo klausimu, va imsiu ir pacituosiu (čia jai kalba Jėzus): "Tu nesi šventoji. Tu patirsi savo silpnumą. Išgyventi neviltį dėl savo silpnybių yra nuodėmė nuolankumui. Tikėkis klysti. Tikėkis, kad bus reikalingas Mano įsikišimas ir palaikanti ranka. Nenustebk, kai jauti savo žmogiškumo geluonį. Tai yra tavo kryžiaus dalis, Mano vaike, būti arti Manęs ir likti tokia netobula. <...> Aš tau atleidau. Ar pati sau atleidai? Pirmyn. Visada pirmyn."
Jau avarijų geriau nereikia. Gerai, bent, kad ne su žmonėmis, o su medžiais badaisi
. Bet kažkaip smagu įsigyti mašiną, kuria naudojosi krikščionis - gali tikėtis, kad neprikeikta, nenaudota blogiems tikslams. Mes vieną irgi buvom įsigiję ir dėtuvėje radę nemažą metalinį kryželį bei Liurdo Marijos medalėlį. Tarnavo jinai mums labai gerai ir į laužyną dar sava eiga nuvažiavo. O tuos rastus ženklus perkėlėm į kitą mašiną.Atliepsiu, kad sutapimas, o gal ženklas, mielas be proto. Tik kad karieta labai problematiška gedimų atžvilgiu, ir eurams siaubingai apetitiška. Nebespėju uždirbinėt jos remontams, tai galvoju ką su ja daryt. Ir neįsivaizduoju. Čia toks antilyrinis nukrypimas. Tegu ir krikščionis naudojosi, bet ten nors testuota, akivaizdu, kad pardavė nuslepiant problematiškumą. Nors jei auto senesnė nei 5m., žinia, kad galima tikėtis visko iš jos.
Dėl mamos įtikėjimo, nėra ir ką komentuot... Tiesą sakant, ji nežino apie mano tikėjimą, nei praktikavimą. Na, apie praktikavimą žinojo kol dar mokiaus mokykloj. Kai aiškiai žinau, kad ji nesupranta, netiki, turi skaudulių šita tema iš vaikystės, tai man atrodo nederama tai transliuot. Tikėjimas vidinis dalykas - pasakoju apie tai visiems draugams, tik va mamai nemokėčiau paaiškint. Aš manau, kad galima norėt to atsivertimo, bet negalima brukti jo suaugusiam žmogui, kurio pasaulėjauta seniai susiformavus. Ir nemanau, kad ji mažiau krikščioniška sąžinės atžvilgiu. Anaiptol. Kartais netikintys draugai pastebiu, krikščioniškiau elgias, nei aš. Ir šia ne tik charakteris dėtas.
Damos euforijoj po nūdienos stebuklo?
